Apie poeziją, širdies, jausmų kalbą, galima kalbėtis ir su mažiausiais, ir su vyriausiais. O kad ją jaučia ir supranta antrokai, įsitikinome susitikime su poetu, literatūrologu, kritiku, vertėju Vainiumi Baku ir jo knygų vaikams pristatyme, gegužės 22 dieną vykusiame Plungės vaikų ir jaunimo bibliotekoje.
Tai – dar vienas projekto „Nespjauk į poeziją“, finansuojamo Lietuvos kultūros tarybos ir Plungės rajono savivaldybės, renginys.
Susitikimą moderavo bibliotekos edukatorė Giedrė Budginė. Jai talkino labai aktyvi publika – antrokai iš Akademiko A. Jucio progimnazijos bei Ryto pagrindinės mokyklos. O poetui liko tik pasiduoti žaidimų bei klausimų tėkmei ir skaityti savo išradingai, kūrybingai parašytus eilėraščius bei poemas. O kūriniuose – begalė istorijų. Pavyzdžiui, kaip varnėnai susisuko lizdelį vienišo senelio, nesulaukiančio laiškų iš anūkų, pašto dėžutėje, nudžiugindami jos savininką. Žinoma, po to visiems norėjosi pasidalinti patirtimi apie inkilų kėlimą, laiškus seneliams, net paukščių pieną.
Paskaičius eilėraštį „Svogūnų kasa“, kalbėta apie žaidimą žodžiais, tai, kad jie gali turėti daugybę reikšmių. Pavyzdžiui, „akis“ jų turi net 56.
Daugiausia džiaugsmo vaikams sukėlė Giedrės pasiūlymas svečiui sudalyvauti žaidime „Tiesa ar drąsa“. Jo metu Vainiui teko skaityti posmus lėlės, roboto, pikto profesoriaus balsu, net dūzgiant kaip kamanei. Taip pat – sukurti ketureilį duota tema. Netgi paspėlioti, kas slepiasi po baltu gaubtu. O tai, kas slėpėsi, žinoma, buvo susiję su vienu iš poeto eilėraščių.
O pasirinkus „tiesos“ kamuoliuką, reikėjo sąžiningai atsakyti į klausimus. Pavyzdžiui, ką daryti, jei reikia parašyti eilėraštį, o nesirašo. Dėmesio – receptas iš poeto lūpų: pasirodo, padeda pasivaikščiojimas po mišką, pasižvalgymas į augalus, kamanių dūzgimas. Taip pat – lentyna protingų knygų. Svarbiausia – būti smalsiam ir atviram. Vaikai antrino poetui, dalindamiesi savo kūrybiškumo šaltiniais. Vieniems tai mėgstamos knygelės, kitiems – paukščiai, tretiems – žiūrėjimas pro langą, dar kitiems – laukiniai gyvūnai ar Lietuva. Kitas klausimas buvo, ar poetas repetuoja skaitymus prieš veidrodį. Pasirodo, ne prieš veidrodį, o prieš laikrodį, kad žinotų eilėraščių trukmę. Įdomu buvo išgirsti, kaip įveikia scenos baimę. Tam, pasak V. Bako, reikia atrakinti širdelę, kad iš jos sklistų tiesa, atviru žvilgsniu pažvelgti į publiką ir įsitikinti, kad vaikai nesikandžioja. Mokytojai irgi.
Ypač smagūs buvo vaikų klausimai. Ne mažiau įdomūs – poeto atsakymai. Pavyzdžiui. „Ar esate parašęs eilėraštį, kuris jums nepatiko?“. „Esu. Suglamžiau jį į popieriaus gniūžtę ir švystelėjau į šiukšliadėžę“. „Ar pataikėte?“. „Taip. Iš trečio karto“. Išgirdome, kad mylimiausias eilėraštis – apie kamanę. Taip pat – kad kartais pavadinimą kūriniui sunkiau sugalvoti nei patį eilėraštį. O jei Vainius nebūtų poetas, gal būtų gamtininkas, ornitologas.
Paklausę apie pirmuosius eilėraščius, išgirdome poemą apie grybavimą, kurią autorius pradėjo rašyti būdamas 8 metų, o baigė devynmetis. Ir sužinojome, kad pirmąją knygą – „Lietaus spalvos֧“ – išleido, kai buvo 13 metų.
Smagus buvo ir žodžių braukymo žaidimas-varžybos, kuriose autorius varžėsi su vaikais – kas greičiau raidžių kratinyje ras 7 eilėraščių pavadinimus. Laimėjo žvitrios antrokų akelės.
Renginyje susipažinome ir su nauja, dar dažais kvepiančia V. Bako knyga vaikams „Čiurlionio abėcėlė“, išgirdome eilėraščių apie raides.
Susitikimas buvo toks smagus, kad galėjo tęstis ir tęstis. Iki vakaro. Bet vaikams reikėjo grįžti į mokyklą. Tad padėkojom Vainiui, padėkojom smalsiems ir aktyviems antrokams. Pasidžiaugėm susidomėjusiom mažųjų akim. Išreiškėm viltį, kad poezija atras kelią į jų širdis, o jie patys – kelią į biblioteką. Pasidarėm dūzgiančią nuotrauką ir antrokai dūgzdami iškeliavo namo.
Plungės vaikų ir jaunimo bibliotekos informacija
