Poetas, vertėjas, literatūros ir meno kritikas Dainius Gintalas, o pasak vaikų, žmogus, vieniems primenantis Mario iš žaidimo „Mincraft“, kitiems – Tarzaną, su renginio dalyviai pasisveikino žemaitiškai. Vėliau išsiaiškinome, kad poeto tėtis kilęs iš Telšių rajono. Žodžiu, savi žmonės. Ir tas savumas jautėsi viso susitikimo metu. Ir betarpiškas bendravimas, apie ką bekalbėtume – apie poeziją, siurrealizmą ar mūsų miesto pavadinimo kilmę.
Grįžtant prie pravardžių, save rašytojas sutapatino su begemotu: „Nes aš vaikystėje buvau… Ir iki šiol tėvai vadina begemotu“. Pasirodo todėl, kad buvo storas ir turėjo geltoną žaislinį begemotuką. Ir viena Dainiaus poezijos vaikams knyga vadinasi „Duokit kelią begemotui֧“. Ir eilėraštį apie šį personažą, gyvenantį Vilniaus centre, perskaitė. Ir prisipažino: „Man, begemotui, patinka ir mieste, ir kaime“.
Kadangi renginys buvo skirtas ne tik poezijos skaitymui, bet ir kūrybinėms dirbtuvėms, vaikai, padedami svečio, atliko keletą Tai Či pratimų (tai, beje, ir eilėraščio begemoto mėgstamas sportas). Jei neaišku, kaip Tai Či (kinų kūną ir dvasią tobulinantis kovos menas, pasižymintis švelniais ir lėtais judesiais) susijęs su kūrybiškumu, tai žinokit, kad pratimai padeda atpalaiduoti fantaziją. Nes Tai Či labiau skirtas ne kovai, o susikaupimui. Beje, kaip sakė rašytojas, pirmiausia žmogui kovoti reikia su savimi.
Po atpalaiduojančių ir kartu susikaupti padedančių pratimų prasidėjo rimti reikalai. Vaikams, pasitelkus neįprastus, netikroviškus paveikslus, pristatyta siurrealistų kūryba. Nežinantiems ar primiršusiems primename, kad siurrealizmas (virš tikrovės, realybės) – Prancūzijoje XX a. pirmoje pusėje kilęs kultūrinis, meninis judėjimas. Jo pradininkai eilėraščius konstravo iš atsitiktinių žodžių, garsų, iš dialogų atkarpų, dėdami iš žodžių figūras, grafinius vaizdus, mėgino suartinti poeziją ir tapybą. Be sapnų pasakojimo, vizijų perteikimo, siurrealistai rašė kolektyvinius kūrinius, kiekvienas prirašydamas eilutę uždengtam ir vis didėjančiam tekstui. Šį metodą, vadinamą Cadavre exquis, kada rašomas kolektyvinis siurrealistinis eilėraštis, išbandė ir renginio dalyviai ketvirtokai. Ir rašyti, ir skaityti, ir klausytis daugiau kaip 20 eilėraščių buvo ir smagu, ir įdomu. Netikėta, bet kai kurie tekstai buvo itin meniški bei prasmingi.
Renginio laikas pralėkė žaibiškai. Dar būtume rašę, skaitę, kalbėję. Nereikia gailėtis, kai kas nors baigiasi, reikia džiaugtis, kad tai vyko. Tikime, kaip sakė bibliotekos edukatorė Giedrė, kad vaikai, išgirdę, kad Plungės vaikų ir jaunimo bibliotekoje vyksta kas nors, susiję su poezija, lėks pas mus kaip ant sparnų. Viliamės, kad ateity kolektyvinių eilėraščių veikėjai bus ne tik iš kompiuterinių žaidimų, bet ir iš knygų. Nes vaikai pirko rašytojo knygų. Netgi prašė parduoti už gerokai mažesnę kainą, nes neturėjo reikiamos sumos. Ir Dainius sutiko. Manome, kad tokie sandoriai daro pasaulį gražesnį.
Tai buvo priešpaskutinis bibliotekos projekto „Nespjauk į poeziją“ renginys. Juo siekiame sudominti mažuosius ir jaunuosius skaitytojus poezija ir apskritai skaitymu.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Plungės rajono savivaldybė.
Projekto organizatorius – Plungės savivaldybės viešoji biblioteka.
