2025-aisiais, minint rašytojos Žemaitės 180-ąsias gimimo metines, rugpjūčio 2 dieną jos gimtinėje – Bukantės dvarelyje – surengta prasminga kultūrinė popietė. Renginį organizavo Plungės rajono Aleksandravo, Grumblių, Platelių, Narvaišių, ir Šateikių bibliotekininkės, bendradarbiaudamos su Žemaitės memorialiniu muziejumi. Projektą parėmė Plungės rajono savivaldybė. Popietė pavadinimu „Žemaitė – šiandienos veidrodyje“ kvietė dalyvius ne tik prisiminti iškilią literatūros klasikę, bet ir per šiuolaikinius kultūrinius ženklus pažvelgti į tai, kuo Žemaitė aktuali šiandien.
Pagrindiniu renginio akcentu tapo aktorės Virginijos Kochanskytės monospektaklis „Gyvenimas – kaip graži kelionė“. Profesionaliai ir jautriai perteiktas vienos moters gyvenimo pasakojimas palietė publikos širdis. Spektaklio mintys apie dvasinį augimą, moters pasirinkimų laisvę, brandą ir gyvenimo prasmės paieškas natūraliai susiliejo su Žemaitės asmenybės ir kūrybos motyvais. Ir Julijos Žymantienės gyvenimas buvo kelionė – ne tik fizinė (ji net du kartus keliavo į JAV), bet ir vidinė: nuo kaimo moters iki tautinio sąjūdžio veikėjos ir literatūros kūrėjos.
Po spektaklio muziejaus kieme vyko kūrybinės dirbtuvės, kvietusios dalyvius įsitraukti į simbolines, tačiau turiningas veiklas. Edukacijoje „Pasėsiūso sau koskelė“, kurią vedė Virginija Dirvonskienė, buvo kalbama apie liną ir siuvamos skarelės bei lino maišeliai, ant kurių spaudžiami tautiniai raštai. Veikla ne tik priminė rankdarbių tradiciją, bet ir tapo prasminga užuomina į moters tapatybę, orumą bei stiprybę. Skarelė, kaip moters kasdienybės dalis, čia tapo simboliu – juk ir pati Žemaitė, vykdama į Ameriką, buvo raginama nusiimti skarelę, kad atitiktų tuometinius „modernumo“ standartus. Ji atsisakė – išlaikė savo kultūrinę tapatybę, orumą ir pasirinkimą būti savimi.
Gretimoje kiemo erdvėje, padedami Auksės Jacekevičiūtės, visi norintys lankstė spalvotus popierinius laivelius, dalinosi mintimis, prisiminimais apie Žemaitę. Vėliau laiveliai buvo paleisti plaukti Blendžiavos upeliu – jų kelionė simboliškai atspindėjo pačios Žemaitės išvykimą į Ameriką: toli nuo gimtųjų vietų, bet su misija skleisti lietuvišką žodį ir tautos dvasią. Ši paprasta, bet jautri veikla priminė, kad kultūra gyva tol, kol perduodama – net ir mažomis formomis.
Viso renginio nuotaiką subtiliai papildė jaunojo saksofonisto Dominyko Balsio atliekamos lyriškos melodijos, pasklidusios po Bukantės dvaro kiemą ir aplinkinius laukus. Muzika sujungė žodį, prisiminimus ir jausmą – sukurdama vientisą šventės dvasią, kurioje gyveno ne tik atmintis, bet ir kūryba.
Ir kaip dera atvykus į Žemaitijos kaimą – po prasmingų pasakojimų ir kūrybinių veiklų visų laukė vaišės. Ant stalo puikavosi kaimiškas pyragas su razinomis, kvietė ragauti sūris ir agurkai su medumi, o žemaitiškas kastinys su šviežiomis garuojančiomis bulvėmis priminė ne tik regiono skonį, bet ir bendrystės jausmą, kuris lydi paprastame, bet nuoširdžiame susibūrime.
Popietė „Žemaitė – šiandienos veidrodyje“ parodė, kad ši rašytoja – ne vien literatūros klasikos vardas vadovėliuose. Tai gyva asmenybė, kuri ir šiandien gali kalbėti su mumis – per moters tvirtumą, per kalbos grožį, per gebėjimą išlikti savimi nepaisant laikmečių. Ir šiandien Žemaitė – tai ne tik praeities atspindys. Tai mūsų kultūrinės tapatybės dalis, mūsų veidrodis, kuriame atpažįstame save.
