RAŠYTOJA SOFIJA KYMANTAITĖ-ČIURLIONIENĖ PLUNGĖJE
Plungėje klebonavo Sofijos Kymantaitės dėdė kun. Vincentas Jarulaitis. Kuliuose gyveno Sofijos tėvai, kurie nuomojosi ūkį ir Karklėnuose. 1908 m. liepos mėnesį Sofija kartu su sužadėtiniu Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu lankėsi pas dėdę kunigą V. Jerulaitį Plungėje. 1909 m. liepos- spalio mėnesiais jie gyveno Plungėje. M. K. Čiurlionis tapė ir kartu su Sofija rašė kritinių apybraižų knygą „Lietuvoje“.
Irena STONKIENĖ, Jolanta SKURDAUSKIENĖ
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė ir Plungė
Prieš 125 metus, kovo 13 dieną, Joniškyje gimė Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, prozininkė ir dramaturgė, poetė ir publicistė, literatūros istorikė, kritikė, dailės ir teatro vertintoja, pedagogikos ir kalbos kultūros specialistė, vertėja (mirė 1958 m. gruodžio 1 d.). Dėl nepaprastos erudicijos ir tiesaus bei užsispyrusio būdo kunigo Mykolo Vaitkaus buvo pavadinta „europiete žemaite“. Septyneri būsimos rašytojos ir lietuvių kalbos dėstytojos vaikystės metai prabėgo Kuliuose, dar beveik dešimt metų Sofija iš mokslų grįždavo į Plungę pas tėvus ir globėją Vincentą Jarulaitį. 1909 metais Plungėje prabėgo laimingiausia Sofijos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionių gyvenimo vasara – meilės ir kūrybinio džiaugsmo vasara. Žemaičių žemės vaizdus, sutiktų žmonių paveikslus rašytoja vėliau atkūrė savo romanuose, apysakose ir pjesėse. Žemaitiški Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės kūriniai saugo ne vieną nykstantį ar jau išnykusį žodį, tik žemaičiams būdingą vaizdingą posakį.
Kymantų šeima į Kulius atsikėlė 1893 m. pavasarį. Prie Kulių klebonijos buvo nemažas ūkis, bene 40 dešimtinių, tad klebonas Vincentas Jarulaitis pasiūlė svainiui Leonui Kymantui pas jį ūkininkauti. Kymantų dukrelei Sofijai tada buvo septyneri. „<…> Po kelių mėnesių buvau jau perėmusi žemaičių tarmę, ypač žemaičių stilių, lyg ten būčiau gimusi. Matyt, mane mažą sužavėjo žemaitiškas primityvus, status humoras, nors naivi, bet drąsi galvosena ir ypatingas muzikalumo ritmas,“ – po šešiasdešimt ketverių metų „Autobiografijoje“ rašo Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė.
1898 m. prieš Kalėdas grįžusi namo į Kulius (nuo rudens mokėsi Palangoje pradėjusioje veikti pradžios mokykloje mergaitėms), rado neseniai čia atkeltą kunigą Juozą Tumą-Vaižgantą. Jam tada buvo dvidešimt devyneri – „plaukai juodi, greitumas, linksmumas, mokėjimas sugyventi.“ Klebonijoje lenkų kalba turėjo užleisti vietą lietuvių kalbai – nenustygstantis J. Tumas-Vaižgantas tuo metu uoliai dirbo tėvynei Lietuvai. Netrukus Kulius jis pavertė tikru konspiraciniu lietuvių veikimo centru: platino draudžiamas lietuviškas knygas, į tą veiklą įtraukė ir Vincentą Jarulaitį, redagavo mėnesinį laikraštį „Tėvynės sargas“, subrandino mintį ir pradėjo leisti pirmąjį lietuvių inteligentijai skirtą žurnalą „Žinyčia“, daug rašė apie lietuvių spaudą ir jos reikalingumą, ragino mokyti vaikus slapta namie. Dėl šios savo veiklos buvo uoliai sekamas carinės valdžios.
Dvylikametė Sofija jau gerai skaitė ir rašė lenkiškai, šiek tiek mokėjo rusiškai, pažino ir vokiškas raides, bet lietuviškai nei skaityti, nei rašyti nemokėjo. Juozas Tumas-Vaižgantas tapo pirmuoju gabios mergaitės lietuvių kalbos mokytoju. Jis Sofiją 1899 m. vasarą nusivežė ir į pirmąjį lietuvišką vaidinimą Palangoje, kuris, anot teatro istoriko Vytauto Maknio, „nuskambėjo kaip galinga caro pavergtos tautos demonstracija“. „Kai grįžome į Kulius, už kelių dienų susilaukėme svečių – nagi tų Palangos artistų. Buvo tai Povilas Višinskis, Petras Avižonis, Jadvyga Juškytė ir Gabrielė Petkevičaitė. <…> Vaižgantas man įsakė, kad aš tuos žmones įsidėmėčiau – tai nepaprasti žmonės, tikri lietuviai patriotai. Kaip aš juos stebėjau!“ – 1950 metais prisiminimuose „Vaikystės ir jaunystės dienos“ užrašo S. Čiurlionienė-Kymantaitė.