92-jų Feliksas Zulonas atsidūsta: „Kaime užaugau, iš kaimo ir išeisiu…“ Nuo 1992 m., kai išėjo į pensiją, jis su žmona Irena persikėlė į uošviją – Smilingių ūkį Berenių k. Plungės r. Sodyba turi savo istoriją, jos žmonės – savo.

Feliksas Zulonas: „Mes su žmona kolektyvinio sodo neėmėm, čia, Bereniuose, buvo mūsų kolektyvinis. Iš senojo namo beliko pamatai, o visa kita yra mano perstatyta. Uošviai į šitą namą persikėlė 1937 m., bet prasidėjo karas ir viskas sustojo. Va, tas pečius koklinis jau buvo didelė pažanga. Ne taip lengvai jie čia kūrėsi. O prieš tai gyveno Juškos, jie neturėjo šeimos, paliko sodybą mano uošviui, savo sesers sūnui. Ir žemės paliko, bet buvo prasta: balos, krūmai. Buvo ir melioracijos sąraše, bet atsisakė išsikelti, taip ir paliko. Kur čia griausi: aš buvau viską suremontavęs. Per karą antruose galuose gyvuliai stovėjo – tvarte bijodavo laikyti, slėpdavo. Uošvė pasakojo, kad per karą pas juos vokiečiai gyveno, atėjo rusai – rusai gyveno. Kariuomenės batsiuviai buvo apsistoję. Prakiurdavo batai, reikėjo pataisyt, sulopyt. Uošviai sovietmečiu dirbo Truikių kolūkyje.“

Pokaris

F. Zulonas – kupiškėnas, puikiai pamena ir Antrojo pasaulinio karo metus, ir pokarį tėviškėje.
„Prisimenu, kaip rusai traukėsi, man, vaikui atminty išliko. Raiti joja, bet ne visi: vienas joja, o kitas šalia bėga į balną įsikibęs, aulinius batus per petį persimetęs, basom. Kai pavargsta, pasikeičia vietom.
Karas mūsų daug neužkliudė, netoli prie kito kiemo buvo iškasti apkasai, patrankos stovėjo, rusai ruošėsi vokiečių puolimui, bet šie pasidavė į Liepojos pusę.
Su draugais, mano amžiaus pacaniukais (F. Zulonas gimęs 1933 m. -V.M.) palei fronto liniją vaikštinėdavom, prie tų kareivių. Galvoju, kaip mus tėvai leisdavo. Tą prisimenu gerai, kad labai galingos buvo mašinos, amerikoniškos – „Studebaker“, esam ragavę ir amerikietiškų konservų. Technika ir maistas buvo amerikietiški. Teisybė, ten buvo ir lauko virtuvė, povaras. Karvę nusišaudavo iš ūkininko ir virdavo. Tokie dalykai buvo…
Po karo neturėjom kito pasirinkimo: reikėjo stot į kolūkį, tėvukas ir pasirašė. Pyliavos buvo labai didelės, atiduodavom beveik viską, nebelikdavo patiems ko valgyti – viską iki grūdo atiduodavom.
Jei kolūkiui žemę atiduodavo, nebereikdavo pyliavų duot. Katrie turėjo iki 10 ha, tai tie ilgiau laikėsi, jiems pyliavos buvo mažesnės, o jeigu turėjai virš 20 ha kaip mes – pyliavos buvo dvigubai didesnės, kad greičiau bankrutuotų. Tėtis į kolūkį nėjo dirbt, jisai buvo toks pasiligojęs. Tuo momentu jis buvo apsišvietęs, dvi klases baigęs, tarp 2 kaimų buvo mokyčiausias, mokėjo ir rusų kalbą gerai. Tėtis 1891 m. gimimo, per I pasaulinį karą jį norėjo į kariuomenę imti, tai jis išbėgo į Rusiją, išbuvo 4 metus, per visą revoliuciją ten trankėsi. Jis vieną dalyką mums visą gyvenimą sakydavo: „Vaikai, nestokit į jokią partiją.“
Tada Feliksas dar buvo pusvaikis, ėjo į mokyklą, o dešimčia metų vyresnis brolis Petras, ilgą laiką vedęs dienoraštį, prisiminimų knygoje „Mano gyvenimas“ pokarį Kupiškio apylinkėse aprašo labai išsamiai. Jo prisiminimai – tarsi trilerio scenarijus: nuolatiniai slapstymaisi nuo ėmimo į armiją, laviravimas tarp partizanų ir skrebų…
„Tėtis buvo Lietuvos patriotas, mama laikėsi tėvelio nuomonės, bet mamos giminė priklausė komunistų būreliui. Kai užėjo vokiečiai, per mėnesį laiko iš mūsų dviejų kaimų (mūsų sodyba buvo ant rubežiaus) 7 tuos kairiuosius sušaudė, be jokio teismo, kartu su žydais. Mes priglaudėm du jų vaikus. O kai užėjo vežimai, mūsų artimiausias kaimynas su sūnum tapo liaudies gynėjais, skrebais. Jis turėjo mažiau žemės, kartu su tėvu eidavo medžiot, tėvas arklį paskolindavo. Toks momentas buvo, kaip šiandien atsimenu: atėjo tas kaimynas ir sėdi, atėjo vakaras – sėdi, šviesa uždegta, neina namo. Galvojom, kad tų partizanų bijo. Mes sugulėm, o jis visą naktį išbuvo, išsėdėjo ir rytmetį išėjo. Pasirodo, tą naktį buvo žmonių vežimas, mes buvom įtraukti į sąrašus, o jis saugojo, kad nepabėgtume. O dėl ko likom neišvežti? Ogi dėl to, kad tais laikais, jei norėjai žmogų išvežti, reikėjo trijų parašų, tarp jų vieno partinio. Tai tiedu artimiausi kaimynai pasirašė, jiedu norėjo mūsų sodybą užimti, o tą partinį prišnekino, jis mūsų visai nepažino. O partijos komitete sėdėjo giminaitė vaikų, kuriuos mes priglaudėm, ir ji su tuo partiniu išsiaiškino, tas atsiėmė pareiškimą. To partinuko žmona atbėgo pas mamą ir atsiprašė. Tokie gyvenimai: vienas kitą niurkė, laužė…
Aš mokiausi, leido į gimnaziją. Aštuoniolikos metų mane į armiją pačiupo, tarnavau Amūro žiotyse, prie Sachalino. Trejus metus. Kai klausdavo, ar kariuomenėj buvau, tai sakydavau: „Aš ne kariuomenėj buvau, o kalėjime.“ Sargybas eidavom taigoje, niekas niekur neišleisdavo, nematėm Sibiro gamtos.“

Melioracijoje

Melioracijoje 1955-1960 m. buvo iškeltas šūkis: „Hidroelektrinių statyba“. Tai va, esu hidrotechnikas, tuo metu, kai atvažiavau į Plungę, buvo statoma Gondingos hidroelektrinė, tuo pačiu metu statė Kauno HE, važinėdavom ten į praktiką. Aš gavau didžiausią Plungės r. projektą – Karklojos upelio sutvarkymas, 18 km ilgio. Svarbiausia, kad vanduo tekėtų viena vaga, neužlietų pievų. Mes turėjom upelio vagą pagilinti, pakrantes sutvarkyti – velėnomis išvelėnuot, tvoreles išpilti. Įdomus dalykas: buvo paskirtas projektas, technika, du ekskavatoriai, keli traktoriai, o daugiau nieko. Žmones turėjai susirasti pats. Jeigu sugebi susirasti žmonių, tai valio – darbai eina, jei nerandi – tavo bėda. Nuo Plungės buvo apie 12 km, „Belarus“ traktoriumi nuvežė ir paleido. Nuėjau pas Karklėnų kolūkio pirmininką. Prie Karkluvos upelio kolūkiui buvo duotas numelioruot 50 ha projektas – drenažo įrengimas. Bet tuomet melioracijoje 25 proc. turėjo padengti kolūkis. Kolūkiui tai buvo smūgis: ir taip jie neturėdavo pinigų, už darbadienį 15 – 20 kapeikų temokėdavo. Užtat ir nenorėjo tos melioracijos. Kaip ten buvo, bet darbininkų susiradau. Apsigyvenau, radau už keletą rublių kur apsistot. Visą vasarą taip gyvenau. Ryšys buvo tuo metu toks: nieko neturėjom, niekas neatvažiuodavo, jei sugedo kokia technika – eik pėsčiom 12 km. Kolūkio telefonas buvo įvestas, nueini, sako: „Visą savaitę nebeveikia mūsų telefonas.“ Niekam neprisiskambinsi. O techniką tai reikia remontuot… Tai mechanizatorius pėsčias eina į Plungę, į MMS-ą. Tokia sunki pradžia buvo. Darbininkai atsinešdavo valgyti terbelėj visai savaitei – visas maistas. Gulėt jeigu gauni kažkur ant tvartų, šiene, tai ir gerai.

Mes su savo melioracijom pasiekėm „Pergalės“ kolūkį Kuliuose, ten buvo pirmininkas Bražinskas, jis turėjo palankų požiūrį į melioraciją. Aš jį prisimenu kaip labai šviesų žmogų, kuris savo esybe atsidavė tam darbui, kurį dirbo. Retas žmogus. Kaip dabar, taip ir tada: daug pirmininkų buvo lobistai: pasistatyt namą, siekti karjeros ir panašiai. O ten buvo kitaip.“

Sodybų nukeldinimas

„Tankiai sakoma, kad melioracija nugriovė sodybas, iškeldino žmones. Aš manau, kad taip klaidingai sakoma, priešingai: žmonės davė kyšius, kad tik juos nukeldintų. Nešdavo MEVUi (Melioracijos eksploatavimo valdyba – VM), kad tik juos įtrauktų į sąrašus. Buvo melioracijos valdyba ir buvo įstaiga, kuri tuos priduotus projektus kontroliuodavo. Jei žmogus nenorėdavo išsikelt, tai ir neversdavo. Gal kokie 5 procentai buvo tokių, kur prievarta vertė. Patys norėjo, nes daugumoje sodybų bebuvo likę seneliai, gaudavo pinigų, išsikeldavo pas vaikus, neliko kelių, sunku privažiuot, tų 60 arų normų nebegalėdavo apdirbti. Buvo daug tuščių, nebegyvenamų sodybų.
Žinau vieną sodybą, kur tikrai nenorėjo išsikraustyti, nenorėjo motriška. Buvo kokiais 1961 metais, gyveno gerokai nuošaliau, dirbo fermoje, išėjo į pensiją, atsisakė dirbti. Darbšti moteris buvo labai, sodybėlė sutvarkyta. Ūkis norėjo nukelti, ji nesikėlė, norėjo, kad toliau dirbtų – nebedirbo. Norėjo ją nubausti: nukirpo elektros laidus, keliukas būdavo įvažiuot, jį išarė. Pasiskundė ji rajono žemės ūkio valdyboje, pirmininkas gavo velnių ir turėjo prijungt elektrą, suvarkyt kelią.“

„Pas Feliksą bus gerai!“

Pašnekovui santūriai sakant, kad jis niekuo neypatingas, įsiterpia marti Augustina Zulonienė: „Nesikuklinkit, tėveli, net Mažeikiuose žmonės žinojo: jei pas Feliksą dirbsi, bus gerai.“
„Kai pradėjau dirbti Salantuose, absoliučiai visi darbų vykdytojai buvo savanaudžiai. Jokių kontrolių nebūdavo, nieko, tai darbininkui užrašydavo atlyginimą ir pusę atlyginimo pasiimdavo sau. Jie gyveno oooj… Persikėliau į Plungę ir mano nuomonė buvo to dalyko su žmonėmis nedaryti – kitaip tas žmogus pradeda tau diktuoti. Nes tu nusikaltai, esi nusikaltėlis. Žmonės tą pajuto ir gerbė. Su visais sugyvenau gerai. Tai man tas turbūt labiausiai ir padėjo.
Atvažiavęs į Žemaitiją aš jokio barjero nejutau: mano kupiškėnų tarmė irgi tokia grubi yra. Kiti skundėsi, kad nesupranta žemaičių, aš puikiausiai supratau. Žmonės kaip žmonės, bet vieną dalyką jaučiu: žemaitis labiau žemaičiu pasitiki.“

Kolekcininkas

„Esu truputį filiatelistas, truputį numizmatas. Savo kolekcijas padovanojau anūkams.
Kolekcionavimu domėjausi nuo vaikystės – pas tėvuką būdavo senų pinigų visokių: kapeikų, rublių, žaisdavau su jais. Paskui nutrūko viskas. Ir jau po vedybų, kokiais 1974 m. nuvažiavom su žmona į Šiaulius, užėjom į paštą, ten, lentynoje, guli pašto ženklų serija. Man tiek patiko… Pirmąją seriją taip nusipirkau. Paskui susiradau klubus, pašto ženklus bežiūrint prisidėjo ir numizmatika, taip ir žingsniavo… Esu ir senų daiktų surinkėjas. Aš važiuodavau į Kauną, Rygą į ekskursijas, pastebėjau, kad tokiems dalykams pagarbos yra. Man širdį glostė… Jei būčiau bent 10 m. anksčiau pradėjęs rinkti… Nežinojau tos vertės, toks kaimo vaikis buvau… Kai važinėdavau po kolūkius, būdavo apleistos sodybos tuščios, durim atdarom, aš tas trobeles aplankydavau. Svarbiausia, lipdavau į antrą aukštą, nes į antrą aukštą mesdavo šiukšles, nereikalingus dalykus. Ten ką atrasdavau, priglausdavau. Žmonės kai ateidavo į darbą prašytis, tai paprašydavau, kad atneštų, jei ką įdomesnio turi. Tais laikais ne visus priimdavo į darbą. Kiekvienas giriamės turbūt, bet man taip buvo: aš surasdavau tokių nestojusių į kolūkį. O kai aš pradėjau rinkti, tai jau gudresni po kaimus važinėdavo dviračiu.“

Klėtelė

„Klėtelę pastačiau 1984 m. Pirmas televizorius iš 1974 m., važiavau į Rygą, nusipirkau. Saulutės metalinės iš nugriautų sodybų. Čia mano uošvienės mamos kraitis: stalas, skrynia, lovos su visais apdangalais. Išsaugojo visą kraitį. Ji buvo Štombergaitė iš Šateikių. Juška paliko Smilingiams testamentą, caro laikais buvo seniūnas, yra dokumentas iš I pasaulinio karo laikų. Iš Kučinskių šeimos (kalbama apie linų fabriko savininką Juozą Kučinskį -VM) išsaugota taurė ir paveikslas. Vėliavą nepriklausomos Lietuvos iš 1920 m. uošviai taip pat išsaugojo. Iš drobelės, pablukusi. Sovietmečiu buvo įsiūta į pagalvę.“

„Melioracijos senjorai“

„Asmeninis gyvenimas Dievo duotas. 1960 m. į mūsų MSV buvo paskirta ką tik baigusi akademiją mergina. Irena Smilingytė. 1962 m. Susituokėmė, 3 metus gyvenome čia, buto niekas nedavė. Ir kai gavome trijų kambarių butą Plungėje, išsikraustėme. Ten iki 1992 m. gyvenome.
Mudu su žmona sugalvojom sukviesti melioracijoj dirbusių žmonių susirinkimą. Jonas Varkalys skyrė patalpas, susirinkom apie 10 žmonių, gal daugiau. Dabar va susitinkam du kartus per metus per Adventą ir Gavėnią, giedam kalnus, paskui pasišnekam. Seniai jau tuos kalnus giedam. Anksčiau daug kur važiuodavom. „Melioracijos senjorų“ klubas toks buvo pirmas Lietuvoje, net vilniečiai, iš ministerijos darbuotojai buvo įstoję. Vaičiuliai, Byla toks buvo. Iš „Plungės Jonio“ technikiniai darbuotojai visi įstojo, norėjo palaikyti. Apie 40 žmonių buvo.“

Pro langą bežiūrint

„Svarbiausia – obelis likusi, šimtametė obelis, ir tebėra gyva, nors vidurys apipuvęs. Ir vaisių duoda dar, saldinė obelis, savotiško saldumo. Kai uošviai ženijosi 1937 m., jau buvo didelė, obuoliavo tada jau. Susidomėjo ir botanikai, skiepą ėmė, perskiepys, kad ta veislė neišnyktų.“

Parengė Vilma Mosteikienė