Danutė Serapinienė (1947 m.) – ilgametė Plungės „Saulės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, Tolerancijos centro įkūrėja. Jos veikla įvertinta ir palankiais mokinių atsiliepimais, ir miesto bei šalies vadovų padėkomis ir apdovanojimais. O kita medalio pusė – Danutę nuolat pirmyn stūmęs siekis, pasak jos pačios, „perlipti socialinę, finansinę ir intelektinę bedugnę.“
Priešais mus Rietavo gatvėje gyveno Grolmanai, jų dukra Liuba buvo gera mano draugė. Prie jos namų aš dar mačiau pogromą. Kažkas paskelbė, kad dingo Gūžių mergaitė ir nusprendė, jog pagrobė žydai, greičiausiai, Grolmanas, kadangi buvo kalbama, esą jis atlikinėjęs rabino pareigas. Vėliau paaiškėjo, kad dingusioji mergaitė žaidė kitame kieme. Atsimenu, kaip didžiulė minia žmonių buvo apsupusi tą namą… Liuba, jau būdama suaugusi, man pasakojo, kaip tada buvo baisu, nes tuo metu ji viena buvo namie. Dėl šmežto pasekmių vaikystėje patirta trauma išliko visam gyvenimui.
Vaikystė ir mokymosi metai
Plungės priemiestyje, ten, kitoje geležinkelo pusėje, už vandens bokšto, kaime su tėvais ir močiute augau iki kokių trejų metų. Mano močiutė, tėvo mama, Zuzana Ničajaitė, turėjo ožką ir mane maitino jos pienu. Ji nebuvo ištekėjusi, bet užaugino du sūnus. Močiutė mokėjo skaityti, domėjosi viskuo, pasižymėjo šviesiu protu, bet rašė silpnai. Moteris mokėjo su specialia priemone, vadinama šeiva, nunerti užuolaidas iš lininių siūlų, ant staklių jas ištiesdavo, išsiuvinėdavo ir pardavinėdavo Plungės ponioms. Kiek daug ko dabar aš norėčiau jos paklaust! Pasakojo, kad jos mama Oginskio rūmuose buvo pakajavoji, t. y. kambarinė…
Pirmieji prisiminimai labai ankstyvi. Atsimenu, kaip tėvas man roges pats meistravo, dar nė trejų metukų neturėjau. Ryškus įspūdis, kai mūsų ožkos du ožiukai mane prispaudė prie namo sienos. Visi juokėsi, o aš klykiau iš siaubo, atrodė, kad jie mane užbadys. Arba, atsimenu, močiutė prikepė blynų, o kitoj kelio pusėj gyveno kaimynai, jų kieme augo alyvų krūmas. Jų vaikai,vyresni už mane, sako man: „Mes tau duosim alyvos lapą, tu galėsi taip va šaudyti su juo (muša delnais), o tu atnešk mums blynų.“ Na, ir nešiau tų blynų, kad gaučiau alyvos lapą… Toks buvo mano vaikiškas naivumas.
Paskui arklio traukiamu vežimu kartu su močiute persikraustėm į Plungę, į Rietavo gatvę, į tokį nedidelį avarinį namelį, dabar jau jo nebėr. Tėvai buvo mažaraščiai, mama gal vieną klasę baigusi, tėvas irgi. Jie dirbo „Linų audinių“ fabrike ir gavo tą butelį. Net nuomos nereikėjo mokėti. Kai maža būdavau, dainuodavau: „Vėjeli, nenupūsk trobalelės…“ Buvo mūsų lūšnelė tokia, kad viename gale mes gyvenom, o kitame – kurį laiką kiaulę auginom.
Netoliese tekėjo upelis, tad jei kas skandindavo kačiukus, aš juos gelbėdavau ir parsinešdavau namo. Visos mūsų katės turėjo tą patį vardą Micė. Mano močiutė buvo jurginų mėgėja, turėjo labai gražų darželį. Paskui ji atskirai gyveno Paprūdžio gatvėje, augino tų jurginų įvairiausių rūšių.
Gyvenome sunkiai, mama pasakojo, kad kartais būdavo taip, jog neturėdavome ką valgyti, o aš prašydavau: „Duok duonelės“. „Neturiu.“ „Na, duok vis tiek, kad ir neturi.“ Tėvai išeidavo į darbą, o man prisakydavo eiti stot į eilę duonos. Eilės didžiausios būdavo. Kartais prisigrūsdavau ir gaudavau kepalėlį, kartais ne. Žinau, kad išeidavau supintom kasom, o pareidavau jau išsileidusiom… Žibalo eidavom pirkti žibalinei lempai ir viryklei, vadinamai kirogazu. Kažkurioj klasėj mūsų pirkelėje nušvito elektra – jau buvo didžiulė laimė. Prie geležinkelio mes, vaikai, eidavom rinkti iš vagonų iškritusių anglių, kad turėtumėm kuo kūrenti krosnį.
Rietavo gatvėje gyvenome priešais Grolmanus, jų dukra Liuba buvo gera mano draugė, prie pat stovėjo žydų Pelcų namas. Kitoje gatvės pusėje, prie Liubos namų, aš dar mačiau pogromą. Kažkas paskelbė, kad dingo Gūžių dukrytė ir tvirtino, kad ją pagrobė žydai, greičiausiai, Grolmanas, kadangi jis esą atlikinėjęs rabino pareigas. Vėliau paaiškėjo, kad tariamai dingusi mergaitė žaidė kitame kieme. Atsimenu, kaip didžiulė minia žmonių buvo apsupusi tą namą. Liuba vėliau man pasakojo, kaip jai buvo baisu. Milicininkai pamatė Grolmaną, grįžtantį namo, ir perspėjo, kad neitų.
Mūsų klasėje buvo šeši žydų tautybės vaikai: Grolmanaitė Liuba, Pelcaitė Tania, Pelcas Griša, Reznikas Faivė, Rilas Mendelis, Pozinaitė Tania. Dabar su Faive ir Liuba, kurie gyvena Izraelyje, ryšius tebepalaikau. Dar su dviem plungiškio Genadijaus Glikmano pusbroliais buvau susitikusi Izraelyje, dalyvavau jų šeimos šabo vakarienėje.
Žydai nepasakojo nieko savo vaikams apie Holokauste dalyvavusius mūsų tautiečius, kad šie nejaustų neapykantos lietuviams. Bet neleisdavo jų į šokius „Linų audinių“ kultūros namuose, buvusioje sinagogoje: „Ten negalima, ten žydai buvo žudomi.“ O mes, lietuviai, to nežinojome, niekas nepasakojo.
Atsimenu, kai tuokiausi, dirbau tuometinės Plungės aštuonmetės mokyklos bibliotekoje. Nė dienos nebuvau dirbusi fabrike, bet kažkokios lietuvės bobos, kurių aš net nepažinojau, gal iš pavydo skleidė paskalas: „Ji tinginė, fabrikantė, nieko nedirba, tik lūpas maliaviojasi.“ O štai žydė Pelcienė, buvusi kaimynė, mano vyro močiutei siuvėjai Barborai Brizgienei, kuri mokėjo kalbėti žydiškai, tvirtino: „Gera mergelė, gera.“
Mokslas man sekėsi – kai atėjau į pirmą klasę, laisvai mokėjau skaityti, nes tėvas išmokė. Dar nelankiau mokyklos, kai nuėjau į miesto vaikų biblioteką paprašyti knygelės, nes tėvai nenupirkdavo. Išsirinkau vieną, pradėjo pildyti formuliarą: vardas, pavardė. Pasisakiau. Klausia, į kurią klasę einu. O aš dar ne moksleivė. Bibliotekininkė, patikrinusi, kad moku skaityti, leido išsinešti knygelę.
Mokytis pradėjau septynmetėje mokykloje, kuri buvo prie geležinkelio, bet po kiek laiko, kai aš jau buvau ją baigusi, ten kilo gaisras. Dabar šioje vietoje yra parduotuvė „Senukai“. Pirmoje klasėje iš pradžių net neturėjau ką veikti. Mokytojas pasakė, kad visi vaikai turi sėdėti dailiai rankas ant suolo sudėję, negalima kalbėti be leidimo. Man mokytojo žodis šventas, o aplinkui visi plepa, šurmuliuoja. Kaip taip galima? Pakėliau ranką: „Tamsta mokytojau, šitie vaikai plepa.“ Taip bandžiau kovoti su neklusniais klasiokais, manydama, kad mokytojas to nepastebi. Mano pirmasis mokytojas buvo Jonas Ravickas. Eleonora Ravickienė, jo žmona, kartais ateidavo pavaduoti, ir nesvarbu, kokia pamoka turėdavo būti, sekdavo pasakas. Mums tas labai patikdavo.
Ravickas mus mokė tik vienus metus, paskui perėmė mokytoja Bakienė, vardo nepamenu. Irgi man tokie šviesūs prisiminimai: buvau neturtingų tėvų vaikas… Ir buvo kažkokia pavasario šventė, žinau, kad turėjau kažkokioje eisenoje dalyvauti. Mokytoja norėjo man padaryti šventę. Parsivedė į savo namus Birutės gatvėje, kažkokią savo jaunystės laikų suknelę ištraukė, pamenu, kad buvo elektrinės spalvos, apvilko, užsegė dirželį. O kadangi suknelė per ilga, padarė raukinukus, kurie ją sutrumpino. Bakienės kolegė mokytoja Marija Jonušienė, turėjusi labai mažas pėdas, atidavė savo senas basutes. Mano mokytoja sutrupino eglutės žaisliukus ir ant basučių užklijavo tuos blizgučius. Iš suknelės diržo padarė karūną su karoliukais ir mane mokytojų kambary aprengė. Taip tapau Pelene, papuošta gerosios mano fėjos. Ten buvo veidrodis, bet aš nedrįsau paprašyti, kad man leistų prie jo prieiti ir pasižiūrėti. Nežinau, kaip aš ten atrodžiau – taip ir likau savęs nepamačiusi. Po daugelio metų Plungės aštuonmetėje mokykloje mes tapome kolegėmis. Kai Bakienę išleido į pensiją, per posėdį aš paprašiau žodžio ir papasakojau tą istoriją, bet mano nuostabioji mokytoja nebeatsiminė, matyt, daug gerų darbų buvo padariusi. O aš niekada nepamiršau, kiek daug reiškia vaikui suaugusiojo parama, pasakytas geras žodis…
Atsimenu, kai dar Rietavo gatvėj gyvenom, ten netoliese tekėjo upelis. Kartą aš pataisiau sugriuvusį tiltelį, kad būtų galima pereiti į kitoj upelio pusėj buvusią pievelę. Tuo metu prie tiltelio prisiartino moteris. Ji pamanė, kad aš specialiai dėl jos sutvarkiau tą lieptelį. Ji pasakė: „Ačiū, mergaite, už tavo gerumą.“ Šie žodžiai mane įkvėpė daryti gerus darbus.
Baigusi septynmetę, vidurinio mokslo siekiau Oginskių rūmuose. Ten buvo ir dieninė, ir vakarinė mokykla. Man labai nesisekė matematika. Bijodama, kad galiu būti iš to dalyko nepažangi, perėjau į vakarinę mokyklą ir ten įgijau brandos atestatą.
Mokytoja
Kai baigiau mokyklą, bandžiau stoti į Vilniaus universitetą, į ekonomiką. Na, bandos jausmas, nes tada ši specialybė buvo madinga. Aš per stojamuosius su tokiu pavydu žiūrėdavau į tuos, kurie humanitarinių dalykų egzaminams ruošėsi. Išlaikiau reikalingus egzaminus, bet nepraėjau konkurso. Mano stojamųjų rezultatų būtų pakakę studijuoti fiziką-matematiką, bet atsisakiau. Grįžusi namo supratau, ko noriu, stojau į lietuvių kalbą ir literatūrą – neakivaizdiniu būdu studijavau 6 metus. Kitaip niekas man studijų nebūtų finansavęs. Išvis nesuprantu, kaip tėvai man pirmą sykį leido stot į stacionarą…
Neakivaizdinės studijos būdavo visąlaik kaip akmuo po kaklu: kiekvieną savaitgalį, kai kiti kažkur eina, pramogauja, tu turi sėdėt ir mokytis. Kai kuriuos egzaminus tarp sesijų buvo galima išsilaikyti studijų konsultaciniuose punktuose: tekdavo ir į Telšius, ir į Klaipėdą vykti. O dar šeima, sūnus gimė besimokant trečiame kurse. Būdavo, išvažiuoji ir nežinai, kur nakvosi. Reikėdavo nueiti į universiteto raštinę, ten gaudavai adresus, telefonų numerius ir skambinėdavai, klausinėdavai, ar priims pernakvoti. Atsimenu, buvau jau nėščia, septintam mėnesy, antrame aukšte plackartiniame vagone užsiropštusi važiavau į Vilnių. Nuvažiuoju, stoviu geležinkelio stoty, skambinu – niekur negaunu vietos. Buvo jau ruduo, šalta, snyguriuoja, ir aš nežinau, kur praleisiu naktį. Bet visada išeitis būdavo surasta.
Mano pirmoji darbovietė – Nausodžio biblioteka, dirbau vedėja. Pirmoji alga – 43 rubliai. Paskui perėjau į 3-čią vidurinę, tada dar aštuonmetę, ten dirbau bibliotekoje, kol 1972 m. baigiau universitetą. Ilgą laiką dirbau ir auklėtoja mokyklos bendrabutyje. Iš pradžių, kai studijavau, man paskyrė tik vieną klasę mokyti lietuvių kalbos. Pabandymui. Atėjo vieną kartą direktorius Algimantas Kiseliūnas pamokos stebėti ir sako po to: „Na, tau reikia dar daug mokytis.“ O aš buvau susikoncentravusi tik į tai, kad nepadaryčiau kokios gramatinės klaidos. Supratau tą pastabą – man trūko metodinių žinių.
Paskui, kai jau buvau baigusi, direktorius atėjo septintą pamoką prieš pat žiemos atostogas. Gal manė, kad pamoka bus „ant durniaus“. Atsimenu, dėsčiau I. Simonaitytės „Vilių Karalių“, buvau puikiai pasiruošusi, tad gavau aukščiausią įvertinimą. Sąžiningai ruošdavausi pamokoms.
Ketvirtame kurse direktorius Algimantas Kiseliūnas leido dirbti mokytoja. Mano pirmieji mokiniai nuo 8-tos klasės tapo mano auklėtiniais, mes su jais tebebendraujame. Rugsėjo mėn. švęsime 50 metų mokyklos baigimo sukaktį. Jau… Pernai su dviem tos laidos savo auklėtinėm ėjom į paskutinįjį Oginskio festivalio koncertą, kitą dieną prisijungė dar viena ir važiavom į Palangą, į pliažą, buvo šilta rugsėjo pradžia. Tada Genutė (buvusi auklėtinė Genovaitė Ramanauskaitė-Smilingienė – VM) ir papasakojo, kad jie ėjo pas direktorių prašyti, jog mane paskirtų auklėtoja. Šito aš visus tuos metus nežinojau. Turistiniai žygiai su palapinėm ir programom, vakaronės, ekskursijos iki tuometinio Leningrado… Kiek užsispyrimo reikėjo taisant sąsiuvinius, ypač rašinius: 3 klasės po daugiau kaip 30 mokinių.
Mudu su vyru užauginome du vaikus, 15 metų turėjome kolektyvinį sodą: pavasarį pasisėji, o paskui, jau po egzaminų, nuvažiuoji – pieva. Rugsėjį prasideda planavimas, pamokos, o čia derlių nuimti, konservuoti… Pardavėm paskui tą sodą.
Kažkada svajojau ir apie advokatės darbą: man būtų patikę ginti žmones. Gal ir filmų buvau prisižiūrėjus. Svarbiausia, Plungės teisme buvo laisva sekretorės vieta, o aš vieną dieną pavėlavau. Mano klasiokė atėjo ir gavo tą darbą, paskui ji baigė teisę. Bet abejoju, ar man būtų patikę studijuoti šią specialybę.
Šiaip eilėraščių nekūriau, nebent kupletus, agitbrigadoms scenarijus. „Saulės“ gimnazijos himną sukūriau. Keturi tekstai buvo pateikti, mokiniai ir visi norintieji balsavo ir išrinko manąjį. Kompozitorius Pranas Škimelis, gimnazijos direktoriaus Juozo Milašiaus paprašytas, sukūrė muziką. Kartą per miesto šventę atsitiktinai greta susėdom, vienas kito nepažinojom. Mano vyras pradėjo juoktis: „Įdomiai čia išeina: sėdi du himno autoriai ir nesišneka.“ Tada ir susipažinom.
Kai Plungės 3-oji vidurinė mokykla pradėjo siekti gimnazijos statuso, buvau iniciatyvinės grupės narė. Kartu su direktoriumi J. Milašiumi, pavaduotoju S. Šiaulyčiu, mokytojais S. Poškumi, I. Lukauskiene ir A. Lapuku kūrėme gimnazijos viziją, ruošėme daugybę įvairių raštų, atlaikėme daugybę patikrinimų…
Tolerancijos centras
Jau nepriklausomoje Lietuvoje Atviros Lietuvos fondas skelbė individualių programų konkursą. Tada direktorius Juozas Milašius paskatino dalyvauti. Sukūriau fakultatyvo programą „Žydų tautos kultūra“. Mane ta tema domino, aš dar palaikiau ryšius su Izraelyje gyvenančiomis buvusiomis klasiokėmis. Laimėjau, gavau premiją. Įsteigiau ir žydų kultūros būrelį. Turėjau daug knygų ta tema, nebuvo kur jų laikyti, tad pagalvojau, kad būtų gerai turėti tam skirtą kabinetą. Kadangi ta kryptimi dirbau, važiuodavau į seminarus. Atsimenu, kartą skridom į Izraelį, į stažuotę. Padebesiais skrendame ir sakau kelionės draugei, kad turiu svajonę: norėčiau įkurti žydų kultūros centrą. Ir tada, Jeruzalėje bebūnanat, vieną vakarą man paskambino lietuviškai kalbanti moteris ir pradėjo pasakoti, kad į Plungę buvo atskridę Izraelio piliečiai Glenda ir Abelis Levitai, kalbėjosi su Jakovu Bunka, ir šis jiems sakė, kad Plungėje yra tokia mokytoja, kuri domisi žydų istorija ir kultūra. Skambinusioji moteris suorganizavo mano ir Levitų susitikimą. Jie skyrė lėšų, ir 2004 m. atidarėme Tolerancijos centrą „Saulės“ gimnazijos bendrabutyje.
Jeruzalė – baltas miestas, o leidžiantis saulei tampa auksinės spalvos. Ir va koks sutapimas: mano Tolerancijos centras buvo išdažytas lygiai tokia spalva, kokia būna saulei leidžiantis Jeruzalėje! Nesitarus, man to neprašius. O antrą kartą Jeruzalėje lankant Marijos Mergelės ėmimo į dangų bažnyčią išėjau į lauką, stoviu vidury kiemo – ramu, ir staiga jaučiu, kaip mano skraistė plazda – nei iš šio, nei iš to – pamačiau, kaip pakilęs vėjo sūkurys per mane perėjo, padraskė, padraskė ir pakilo į dangų. Toks kaip ir ženklas…
Organizuodama Tolerancijos centro veiiklą, susidomėjau iš Plungės kilusios Mašos Rolnikaitės asmenybe. Plungėje gyvenusi mokytoja Irena Augūnaitė kadaise kartu su ja ėjo į mokyklą – ji davė Mašos adresą Sankt Peterburge. Rolnikų šeima iki II pasaulinio karo gyveno Plungėje, Laisvės alėjoje. Tėvas buvo advokatas. Mano pirmoji knyga, kurią perskaičiau iš Jakobo Bunkos paskolintų knygų, kurdama fakultatyvo programą, buvo M. Rolnikaitės „Turiu papasakoti“ – jos biografija nuo Vilniaus geto laikų. Mergina rašė dienoraštį, po karo atgamino iš atminties. Kai tą knygą perskaičiau, net susikonspektavau, nes turėjau grąžinti. Knygą be kupiūrų perleido 2021 m.
2012 m. lietuviškai pasirodė mano iš rusų k. išversta jos apysaka „Kam žmogui veidrodis“ apie vaikystę, praleistą Plungėje. Kai autorei nusiunčiau savo vertimą, ji parašė: „Jei nežinočiau, kad tai vertimas, galvočiau, kad skaitau originalą.“ Kai Plungės viešoji biblioteka organizavo knygelės pristatymą, paprašiau, kad Maša atsiųstų video sveikinimą. Kaip buvo gražu, kai Zita Paulauskaitė paleido įrašą.
Taigi, dabar, atidirbusi 50 metų, jau esu pensijoje. Pradėjau dirbti dar aštuoniolikos neturėdama. Esame geležinė karta, deja, jau nykstanti…
Parengė Vilma Mosteikienė
