Genutė Ročienė iš Glaudžių kaimo: „Tą cementinį arklį padarė Stasys Petkus iš Stanelių. Mes esam giminės, jis daug gražių dalykų yra padaręs. (Yra Plungėje daugiau S. Petkaus darbų, apie juos ir patį autorių papasakosime vėliau – V.M.) Pievelė ši prieš namą dar buvo beveik tuščia, tai sūnus sugalvojo padaryti staigmeną. Vieną vakarą žiūrime:  įvažiuoja sūnus su kranu. Tas arklys juk sunkus! Kaimynė pasakojo tą vakarą pagalvojusi: „Jetau, tas vaikas toks rimtas ir va, pavogė arklį, atvežė pas tėvus pakavoti. Su kranu išlaipino tą arklį, čia pastatė. Rytą atsikeliu – arklys tebestovi kaip stovėjęs. Ėjau žiūrėti, tada pamačiau, kad netikras!..“

Jį reikia kasmet perdažyti. O kaip bus arklys be ratų? Nei penki, nei devyni… Kinkymus a.a. kaimynė Stanienė atidavė, ratus pats gaspadorius (Genutė kalba apie savo vyrą Praną Ročių – V.M.) pasidirbino. Jis mėgsta vis ką nors rakinėti. Yra padaręs ir daugiau ratų, mažesnių ratelių. Čia anksčiau stovėjo ir jo padirbintas drakoniukas su rateliais, bet tas iškeliavo į Žlibinus. Rado tokį rąstą, pagal tą rąstą kojas pritaisė, išpjovė snukį, buvo apkaustęs. Gulbės – irgi S. Petkaus padarytos. Tų lenkiškų, dirbtinių, „pripūstų“ dirbinių aš nemėgstu. Štai tos gulbės, pavyzdžiui, padarytos žmogaus rankomis, sunkios, natūralios. O tie lenkiški baibokai – jokio grožio.“

Parengė Vilma Mosteikienė