Pripažinkime, jog žvalgantis nuo bibliotekos aplinkui trūko akims spalvų. Vešintys smilgynai (tiesa, irgi labai gražūs) buvo ne visai tai, ko, gal būt, norėjosi. Ir tikrai ne tai, kas čia yra buvę anksčiau. Prie laikrodinės-oranžerijos kadaise augo natūralios pievos, kurių biologinę įvairovę sunaikino dešimtmečius šioje vietoje vykdyta ūkinė veikla – tiek Oginskių laikais, tiek vėliau, čia visada buvo sodinami ir auginami daržai ir sodai. Natūralios pievos natūraliai išnyko.

Praėjusią vasarą ėmęsi projekto – prie bibliotekos atsodinti čia žydėjusias natūralias pievas (pradžiai – nedidelį jų plotelį), norėjome sugrąžinti ir „istorinę tiesą“, ir spalvas akims, ir namus vabzdžiams ir drugeliams.
Taigi, pasodinome specialistų rekomenduotų augalų sėklų mišinius ir laukėme. Stebėjome, skaičiavome dar nematytus daigelius ir piktinomės viršų ir vėl imančiomis kiaulpienėmis ir arkliarūgštėmis.

Jų yra ir dabar (kiaulpienių ir arkliarūgščių). Bet daug daugiau (viršų dabar jau ima jos ) – paprastųjų baltagalvių (Leucanthemum vulgare), raudonžiedžių šakinių (Silene dioica), šilkažiedžių gaisrenų (Lychnis flos-cuculi). Dabar jų, pavasarinių, metas. O savo eilės laukia (labai to tikimės!) vasaros gėlės – katilėliai, bajorės, gvazdikai, lipikai, buožainės…

Tad ketiname žydėti iki vėlyvo rudens!

Bibliotekos pievų atsodinimo projektą parėmė Plungės rajono savivaldybė.