Kovo 28 d. į Plungės viešąją biblioteką, į Lietuvos kultūros tarybos ir Plungės rajono savivaldybės finansuojamo projekto „Literatūriniai susitikimai Plungės viešojoje bibliotekoje – skaitau (auto)biografiją“ pirmąjį renginį – Viktorijos Daujotytės knygos „Kai rašai, nebijai“ pristatymą – gausiai rinkosi rimtosios literatūros gerbėjai. Jie visi norėjo paklausyti išskirtinių vakaro svečių – knygos autorės, literatūros tyrinėtojos, pedagogės, profesorės, humanitarinių mokslų daktarės, poetės Viktorijos Daujotytės ir jos pokalbininko humanitarinių mokslų daktaro, literatūrologo, kultūros istorijos tyrinėtojo, visuomenės veikėjo Dariaus Kuolio.

Vakarą pradėjusi projekto vadovė Genovaitė Matevičiūtė priminė, jog V. Daujotytė – daugybės monografijų, straipsnių, biografijų, mokymo priemonių moksleiviams ir studentams, poezijos knygų autorė. Profesorės kūrybos kraitėje – daugiau nei šimtas kūrinių. Mokslininkė analizavo Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Vytauto Mačernio, Janinos Degutytės bei kitų autorių kūrybą ir gyvenimus.
Viktorija Daujotytė už savo darbus apdovanota daugybe premijų. Didžiausia ir garbingiausia – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (1993), o paskiausia – 2024 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premija už autobiografinių tekstų knygą „Kai rašai, nebijai“

D. Kuolys: Profesorė V. Daujotytė parašė labai keistą knygą. Labai storą, didelę, kuri primena labai margą siūlų kamuolį, kurį galima įvairiai narplioti, už įvairių siūlų tampyti, bandyti išvyti, bandyti iš jų ir vieną, ir kitą dalyką nusimegzti. Netikėta ši V. Daujotytės knyga, turbūt pati atviriausia. Daug knygų profesorė yra parašiusi, bet tokios atviros turbūt nėra buvę. Galbūt dėl to ji šiandien labai skaitoma ir perkama, kartojami net tiražai, o tai nebūdinga humanitarų, juoba – autobiografinių tekstų knygai. Šioje knygoje profesorė V. Daujotytė labai daug ką mini, audžia labai tankų audinį, tą siūlų kamuolį suka labai kietą ir sykiu labai įdomų. Čia rasime labai gražių aforizmų, labai gražių minties nušvitimų ir puikių pasakojimų, labai įspūdingų žmonių portretų, ir visa tai pažymėta stiprios, įdomios, daug patyrusios asmenybės žyme. Noriu pacituoti tokį V. Daujotytės sakinį iš šios knygos: „Man patinka visos vietinės reikšmės. Be jų negali būti nieko visuotino. Globalios Lietuvos nepažįstu, nieko apie ją negaliu pasakyti“. Labai nemodernus teiginys, tačiau, Profesore, šiandien esame Žemaitijoje. Didelė knygos dalis skirta Žemaitijai – vietai, iš kurios esate kilusi, kuri Jus augino. Tad dabar ir norėčiau klausti: kas Jums buvo ir yra Žemaitija? Žemaitija kaip vieta, Žemaitija kaip žmonės, Žemaitija kaip asmeninė istorija? Žemaitija šitoje knygoje ir asmeniniame gyvenime?

V. Daujotytė: Netinka man šioje vietoje bandyti atsakyti į klausimą, kas man yra Žemaitija. Esu tikra, kad kiekvienas jūsų, čia esantis, ar didžioji dalis esate iš čia, iš šių vietų, ir apie Žemaitiją pasakytumėte man daugiau, gražiau, konkrečiau. Nors galiu, žinoma, ir aš pasakyti. Tegu gyvenau šioj šaly, Žemaitijoje, tik 18 metų, bet niekur daugiau taip labai negyvenau, taip labai, taip intensyviai, taip tankiai, taip greitai, taip daug matydama, taip daug girdėdama, taip daug stengdamasi suvokti, pasiimti – daugiau niekas man šiame gyvenime, daugiau jokia kita vieta neprilygo šiai stebuklingai šaliai. Kai važiuoju į Žemaitiją (o šiandien tokia kelionė ir buvo), galvoju, kad nuo Raseinių man ima keistis žemė: žemėja debesys, artėja jūra; kai jau žalia, žolė čia žalesnė, kai ruduo – rudens čia daugiau, kai pavasaris – pavasario neaprėpiamai.

Žemaitija man, aišku, yra kalba. Visi norime, kad tai, ką mes žinome, būtų kaip nors ir kitų pripažinta. Vienas garsus pasaulio etnolingvistinis žinynas, kuris sumini pasaulio kalbas, jų gimines, grupes, šakas, teigia, jog be dviejų gyvų baltų kalbų, lietuvių ir latvių, yra gyvos dar dvi baltų kalbos – žemaičių ir latgalių. Visi mes, kurie kalbame žemaitiškai, kalbame ne tarme, kalbame kalba, nors kalbininkams, tyrinėtojams tai gal ir tarmė. Norėdama pasakyti, kas man yra Žemaitija, turėčiau pradėti kalbėti apie fenomenologiją, filosofiją, kuri sako: tik tai yra, kas yra man; ko nėra man, apie tai nieko negaliu pasakyti; tikriausiai tai yra, bet tai yra kam nors kitam; bet tik tai, kas yra man, iš tiesų man ir yra. Žemaitija man yra, tikrai yra… Galiu aš dā rokūtėis žemaitiškā, tėkrā ka galio, tik negaliečiau pasakīt, ka mon lėngvē īr ištartė „douna“, aš toro jau pasistengtė. Bet pasakītė „dūna“– tai jau nieka nier lėngviau. Žinot, kad aš dar esu ir tokių eiliuotų tekstų parašiusi žemaitiškai, ir vienu tarpu bais patėka tēp darītė. Aš taip galėjau viską prisiminti, taip galėjau visus savo kelelius, takelius išvaikščioti. Tik ištari kokį žodį, – ir viskas ištarta. Išsitaria sykiu. Tik pasakau „vuo, gervuks tebesonts“ (gervuks, juk žinuot, kas ī gervuks?) – ir visi mano bulviakasiai kaip ant delno, viską gali atsiminti. Tik pasakyk žodį, ištark truopnē, kaip turi būti, dar pasakyk „gervoka kakls“, ir viską pamatysi, pamatysi, ir kaip per bulviakasį išskrenda gervės… Per kalbą mums duotas visas pasaulis, dūts ī, dūts… Ir knygoje daug yra žemaičių žemelės. Iš Žemaitijos žmonės į tą knygą širdingiausiai man ir atsiliepia – pasako, parašo, susitinki – sako „perskaičiau, nupirkau ir kaimynei, tegu, sako, žaltys skaito!“ Kas gali taip pasakyti?! Ir dar su didele meile! Gražiausias žemaitiškumas!

Dar kelis žodžius norėčiau pasakyti apie Plungę. Turiu ir visą laiką aš čia turėjau brangių žmonių ar bent žinojau, kad visą laiką jų tokių čia yra. Vienas svarbiausių mano jauno gyvenimo žmonių iš Pavandenės, vidurinės mokyklos, kurios jau „nė znoko“ nebėr… Ką aš sakau! Man viskas tebėr, aš viską tebeturiu! Aš galiu viską pasakyti, galiu ir aprašyti. Čia aš vėl apie kalbą: kalboje mums viskas īr, ir ką mes atsimename, tas niekur nepradings. Kol yra nors vienas, kuris atsimena, sakykim, Pavandenės špitolę, kurioje buvo mūsų mokyklos bendrabutis, – ta špitolė man gyva ir tebėra, ji stovi, ir viskas… Štai paminėjote Vytautą Mačernį. Iš kelių sykių aš prie jo vaikštau, vaikštau aplink, paskutinį sykį eidama galvoju, ką aš apie tave, tokį jauną, begaliu pasakyti sena būdama, ką begaliu pasakyti, ir vis tiek dar kažką noriu pasakyti… Pagaliau pasakau tą Mačernio mintį, kurią jau seniai gal buvau supratusi, dar pati būdama jaunesnė, kad yra žmonių, kurie jauni, visai jauni, jau turi subrendusią, daug patyrusią, daug sužinojusią dvasią. Mačernis ir buvo toks žmogus – jaunas, su daug patyrusio, daug išgyvenusio ir daug žinančio siela. Tada kūryba ir yra kažkas ypatingo… Man vienas svarbiausių gyvenimo žmonių – mano mokytoja Bronė Venclauskienė. Buvo svarbus žmogus dėl to, kad mano šešiolikos metų laiku ji pajuto, jog man reikia knygų. Jai parūpo, kad tai mergaitei, atkeliavusiai į Pavandenę, gali nepakakti Pavandenės bibliotekos, kurios fondai buvo tik nuo 1950 m. ir ničnieko daugiau. B. Venclauskienė tiesiogiai manęs nemokė, ji buvo pradžios mokyklos mokytoja, bet ji nuolat man atnešdavo knygų iš savo pačios bibliotekos… Knygoje aš ją miniu kaip šviesią sielą, kuri pasirūpino manimi, įvedė į knygų pasaulį. Paskutiniuosius metus ji gyveno Plungėje pas savo seserį V. Mačernio gatvėje, palaidota Tveruose. Paskutinė dovana, pasiekusi mane Vilniuje, – jos sesers sūnaus iš jos surinktų Žemaitijos liaudies skulptūrų atvežta graži pieta. Stovi ji ant mano lango, žiūri į mane, aš – į ją, ir kaip iš žodžio „gervukas“ man veriasi pasaulis, taip žiūrint į pietą skleidžiasi likimai – sunkūs, sudėtingi… Tas niekaip neišsemiamas brangiausias dalykas – žmogiškumas ir sugebėjimas pamatyti. Mokytojystė. Atrodo, kad aš mokytojystės dvasią, mokytojystės pašaukimą visam savo gyvenimui išsinešiau iš mokytojos Bronės Venclauskienės. Ji manęs nemokė, bet taip atsitiko, kad aš iš jos viską supratau. Supratau, kas yra rūpestis tuo, kurį reikia pamatyti, laiku pakalbinti ir laiku jam į rankas įdėti tai, ko jam labiausiai reikia… Tyliai galvoju, kad šį savo pokalbį su jumis aš skiriu mokytojai B. Venclauskienei atminti. Ji – man gyvas gyvas ryšys su Plunge. Ir dar viena lengva mintelė: Plungė mano sąmonėje – knygų miestas. Ne tik dėl gražios bibliotekos, bet ir dėl bibliofilų klubo. Bibliofilų šviesa iš Plungės ateina iki manęs.
D. Kuolys: V. Daujotytės knygą „Kai rašai, nebijai“ galima skaityti labai įvairiai. Ją galima atsiversti kaip XX a. Lietuvos kultūros istoriją, parašytą remiantis vieno žmogaus patirtimi. Bet Profesorės patirtys tokios plačios, kad knygoje rasime labai daug: ir žemaičių bajorų šeimą su visomis tradicijomis ir patirtimis, ateinančiomis iš XIX ir ankstesnių amžių, XX a. pradžią ir Vasario 16-osios respublikos mokyklą, kurios pradinę baigė V. Daujotytės mama, jos patirtis, rasime, ką to meto vaikui reiškia Maironis, išmoktas vaikystėje, matysime giminių šeimų ryšius, tėvo patirtis per Antrąjį pasaulinį karą, Vilniaus universitetą, atrastą ir sykiu patirtą einant S. Daukanto keliu per Vilniaus vartus, sutiksime pagrindines Lietuvos kultūros asmenybes – poetus, rašytojus, filosofus, su kuriais Profesorė šnekučiuojasi ir juos visus įtraukia į šios knygos pasakojimą. Tai A. Šliogeris, S. Geda, M. Martinaitis, R. Granauskas, B. Radzevičius, profesoriai J. Lebedys ir D. Sauka. Knygoje sakoma: „Gyvename su mirusiais. Jų apsupti ir kalbiname“.

Profesore, dabar jau Jūsų, kaip fenomenologės ir literatūros, kultūros istorikės, norėčiau klausti: kas iš tų Jūsų suminėtų, į pokalbį įtrauktų asmenybių būtų svarbu jaunajai kartai? Ko reikia, kad tas Lietuvos pasakojimas būtų tęsiamas? V. Daujotytės knyga yra rašoma ir su rūpesčiu. Kalbama apie laikus, kurie praėję, apie žmones, kurių jau ir nelikę, bet su kuriais galima tęsti pokalbį. Tačiau šitą knygą skaitydami mes jaučiame rūpestį: o kas gi su ta Lietuvos ir Žemaičių bendruomene bus toliau, koks likimas jos laukia? Ką svarbaus Jūsų iškelti, minimi rašytojai, profesoriai, filosofai dar gali pasakyti jaunajai kartai? Kas dar gali mūsų pasakojimą, lietuviškai žemaitišką pasakojimą, tęsti, perduoti, į ką būtų verta įsiklausyti?

V. Daujotytė: Šiaip jau aš esu truputį fatalistė. Tikiu, kad visa, kas turi įvykti, kam lemta įvykti, įvyks. Kaip, kokiu būdu, niekas to negalim pasakyti. Jaunus žmones, į kuriuos aš labai įdėmiai žiūriu, kai turiu galimybę, noriu suprasti, noriu žinoti, ko jiems reikėtų ir ką jie galvoja. Prisimenu, laidojome įžymų universiteto profesorių, sėdėjome, buvome ten, aš buvau panašiai keturiasdešimtmetė, toks amžiaus vidurys, o mano vyresnieji profesoriai sakė: o juk jaunų nėra, jauni nelydi, jauni neliūdi, klega savo keliais… Tada aš netikėtai pasakiau mintį, kurios čia neužrašiau: jaunųjų mirusieji tebėra gyvi. Kas už tos mano visiškai spontaniškai pasakytos mintelės slypi? Aš tik negreitai supratau, ką pasakiusi. Ir neatsižadėjau tos minties: tebėra gyvi. Ateis laikas, kai jie lydės ir liūdės. Iš tiesų taip yra: nė vienas padorus žmogus neišgyvens neliūdėjęs, nelydėjęs, negailėjęs ir neapgailėjęs, kad nepasikalbėjo, kol buvo gyvas, nepaklausė, neparodė savo meilės, šilumos… Nė vienas. Tuo visiškai galime būti tikri. Išskyrus tuos, kurie išvis neturi širdies, neturi sielos, o jos neturi tie, kurie nemano ją turį… Tai labai labai paprasti dalykai… Kad viskas vyksta mums nežinomais keliais, išsyk supratau įėjusi į jūsų pilaitę. Nepatikėjau savo akimis, kad čia dabar, kartu su manimi, yra Arvydas Šliogeris – Zitos Šliogerienės fotografijų paroda, skirta A. Šliogerio 80-mečiui paminėti. A. Šliogeris buvo mano… gal bendrakeleivis. Kai žurnalistė dar jauno Arvydo klausė, kas jį sieja su manimi, jam buvo keblu atsakyti – mūsų visiškai niekas nesiejo, jokie ryšiai, kuriuos būtų galima kaip nors nusakyti. Tačiau mūsų gyvenimo keliai visada ėjo kartu. Arvydas atsakė filosofiškai: „Mes vienas kitą labai gerai suprantame“. Taigi žmonių susitikimai… Žmonių lydėjimai… Žinau, kad tai nieko nereiškia, bet juk niekas man netrukdo galvoti, kad tai labai reikšminga. Aš pasirenku šitą galvojimą, man tai lieka reikšminga ir aš dar norėsiu prie to sugrįžti. Be kitų savo knygų, esu nuklydusi į fotografiją ir bandau ten kažką suvokti. Aprašiau ir išanalizavau tą parodą. Kai ji buvo eksponuojama Vilniaus universitete, skaičiau pranešimą apie A. Šliogerį… Čia tarsi koks pavyzdys, aš neplanavau apie A. Šliogerį kalbėti. Taip atsitiko, aš nebegaliu jo apeiti. Taip yra gyvenime: aš galiu nebūti kam nors pasiruošusi, bet negalėsiu apeiti to, kas staiga pasirodys, kas iškils prieš mane, jau to nebeapeisiu, bet bandysiu tai suvokti. O jeigu grįžčiau atgal prie to, apie ką kalbėjome, – gal seni būtų didelis rūpestis, bet ką apie senus gali pasakyti, kai pats tarp jų esi? Jau nieko, nes nebeturi distancijos. O apie jaunus? Tiesiog reikia gyventi jų akivaizdoje: pasirinkti, dirbti, mąstyti, galvoti…
D. Kuolys: Performuluosiu klausimą, nes man truputį stinga Jūsų atsakymo. Kad pasakojimas tęstųsi, turi vykti pokalbis. Dar Hölderlinas sakė, jog „žmogus – tai pokalbis“. Ko būtų Jums gaila, jeigu jaunoji karta negirdėtų? Štai šitoje savo knygoje Jūs minite ir J. Baltrušaitį, ir V. Mykolaitį-Putiną – išėjusius žmones, kurių Jūs nesutikote, bet su kuriais ieškojote pokalbio. Dėl ko Jums skaudėtų širdį (nors ji vis tiek Jums skauda!), jei Jūsų pažinoti žmonės, Jūsų gyvai kalbinti žmonės liktų neišgirsti šiandienos trisdešimtmečių, keturiasdešimtmečių, būsimų trisdešimtmečių? Kas, Jūsų manymu, galėtų būti ir jų mokytojai, ir jų pokalbio dalyviai, kad mūsų pokalbis, tas žemaičių-lietuvių pokalbis, tęstųsi?

V. Daujotytė: Aš, matyt, kitaip galvoju ir vėl nepataikysiu atsakyti. Aš labai tikiu tarpininkais. Galvoju, kad galbūt net mokytoją B. Venclauskienę nebūtų lengva suprasti dabartiniams jauniems žmonėms dėl jos griežtos laikysenos, griežtų moralinių ir pilietinių reikalavimų, dėl gyvenimo be nuolaidų… Visai pasikeitė mūsų ideologiniai, moraliniai orientyrai, mes tapome tolerantiški, politiškai korektiški, mes atsargūs, mandagūs, mes nugludinti, be jokių aštrių kampų… Nebe tas gyvenimas, ir kitaip būti negali. Norime ar nenorime, gyvenimas keičiasi, vingiuoja, atsiranda kiti dalykai… Aš norėčiau, kad jauni žmonės susitiktų su tais, kurie liudija anų žmonių svarbumą. Kažkas pernešė į šitą krantą rūsčią pokario žmonių tikrovę. Mano mokytoja buvo pokario žmogus, kurios jaunas vyras išėjo į mišką, paskui patyrė amnestijos apgavystę, tragiškus išgyvenimus, galiausiai jaunas nusižudė… „Tebūnie tavo valia!“ – nieko daugiau. Bendravimas su anais žmonėmis yra visai kitoks – jokių glotnių politkorektiškumų. Bet aš ir kiti dar mano amžiaus tebesantys žmonės galėtume paaiškinti, kaip visa tai veikė, kaip atrodė. Tuos, kuriuos aš vadinu tarpininkais, perneša į kitą krantą anų žmonių skaudžias patirtis. To jau nebebūtų galima patirti dėl jų labai rūsčių, labai griežtų, labai sutelktų ir labai slaptų laikysenų. Jie ir man nieko tiesiogiai negalėjo pasakyti, bet aš tarsi jaučiau jų gyvenimą… Bet vėlgi: nei tarpininko įpareigosi, nei tarpininkaujančiojo pasirinksi. Taip ir lieku – tikiu kažkokia savaimine gyvenimo jėga. Jei tik mes turėsime bibliotekų, jeigu tik turėsime knygų, pagaliau jeigu turėsime autobiografinių tekstų ir kiek įmanoma sąžiningų savo gyvenimo liudijimų, jei turėsime mokyklų, mokytojų, tėvų, senelių – gyvenimas turėtų būti. Jis pasisuks vienaip arba kitaip, bet jis bus. Apie tai negali negalvoti… Gyvenimas tai, kas greitai praeina. Bet gyvenimas ir tai, kas labai ilgai kiekvienam mūsų eina…

D. Kuolys: V. Daujotytė šitą knygą rašo kaip literatė, literatūros profesorė, ilgametė literatūros tyrinėtoja, todėl skaitydamas knygą jauti storą literatūrologinį sluoksnį. Apie ką Profesorė bekalbėtų – ar apie mamą, ar apie plačią savo giminę, už to kalbėjimo jauti platų literatės užnugarį. Ir šitoje knygoje Profesorei rūpi literatūra. Pvz., Ji cituoja S. Gedą: „Aš ją mylėjau, gimtąją lietuvių literatūrą“; vėliau išsakoma metaforiška mintis, kad kalba gali būti gyva, gali gyvuoti tik literatūroje. Pats tikėjimas literatūra, jos galia – čia Profesorė nieko naujo neišranda, Ji tik tęsia tradiciją. „Negausiai bendruomenei, kuri buvo laužoma istorijos, patyrusi tiek okupacijų, nelaisvės metų, literatūra, poezija buvo ir valstybė, ir istorija, ir politika“ (T. Venclova). Panašiai kalbėjo ir M. Martinaitis, o Č. Milošas sakė, jog lenkams „tvirtovės mūrai buvo poetai“. Kai nebelieka politikos vyrų, kai tautos gyvenimas tampa nebelaisvas, laisvai kalba poetai. Literatūra, poezija užtikrina tautos gyvenimą. Pasižvalgykime: kiek nedaug mes turime rimtų monografijų apie savo rašytojus! Monografijų neturi kiek anksčiau išėję A. Škėma, B. Radzevičius ir daugelis kitų. O kai pradedame žiūrėti, kas turi – turi tie, kuriuos Profesorė tyrinėjo: S. Geda, O. Baliukonytė, B. Baltrušaitytė, Just. Marcinkevičius, S. Nėris, R. Granauskas, Žemaitė… – daugybė tekstų, kuriuos V. Daujotytė iškart įjungia į kultūros srautą, į gyvą visuomenės gyvenimą, kad tie autoriai būtų paaiškinti, pakomentuoti, kad jie būtų įtraukti į mūsų idėjų dvasinę apyvartą. Gerbiamoji Profesore, kaip Jūs matote literatūros tėkmę šiandien: ar išėjusiųjų autorių gyvenimas šiandien mūsų visuomenėje atrodo pakankamai gyvas? O kaip jaunieji, gyvieji, jūsų stebimi kūrėjai? Reikia pasakyti, jog profesorė V. Daujotytė stebi, tyrinėja ir ne tik recenzuoja, bet ir knygas rašo apie labai jaunus poetus. Profesore, kiek vilties, kiek pasitikėjimo poezija, literatūra mums šiandien teikia Jūsų komentuojami, vertinami, stebimi ar dar neiškelti autoriai?

V. Daujotytė: Arba mintis yra gyva tik pasirodžiusi, arba jos nėra. Ir tu jos nenugludinsi. Knygos rašomos tada, kai mintys gyvos, kai jos tarsi nori gyvenimo. Aš, remdamasi savo patirtimi, turiu bandyti joms tą gyvenimą suteikti… Ar gyvi dabarties rašytojai? Mes dabar turime tokią literatūrą, kokia ji dabar gali būti. Tokia ji dabar tegali būti. Aš nelabai pasitikiu rašytojo įsipareigojimu. Iš to nieko nebus. Mūsų patirtis, mūsų dvasinė gyvybė yra vienintelis mąstymo, rašymo, laikysenos laidas ir kriterijus. Aš galiu labai norėti rašyti gražiai ir auklėjamai, bet neparašysiu. Mes savo nervais, savo nemigo naktimis dengiame mintį, kurią sakome. Jeigu nėra to „padengimo“, mintis yra negyva, surogatas, pamėklė, kaukė – ne veidas, o kaukė. Jei dabar mums to užtenka, tai taip ir yra. Sakome, kad mums reikia mokytojų, kad jų labai mums trūksta. Mes blogai padarėme, kad sunaikinome edukologinį universitetą su visa jo mokytojiška struktūra, kad mes nebeturime profesionalaus centro, profesionalios jaunų žmonių bendruomenės, gyvenančios bendrabučiuose, klausančios paskaitų ir besiruošiančios mokytojystei. Atsitiktiniai mokytojų rengimai yra kas kita negu bendras, sutelktas ėjimas. Vadinasi, mums to nereikėjo… Geri mokytojai atsiranda tada, kai jų mirtinai reikia. Geri poetai, kurie atsistoja ir kalba savo žmonėms, kaip panašiai savo laiku kalbėjo Justinas Marcinkevičius, taip pat atsiranda tada, kai jų mirtinai reikia. Tai beveik fatališkas mano galvojimas, bet aš tikiu: jei mums mirtinai reikės, kad kas ištartų, pasakytų tai, ką mes privalome girdėti, sakantieji atsiras. Mūsų tautoje, kaip ir kitose tautose, gyvybiniai resursai tebėra. Vadinasi, nesusidaro sandūros, aplinkybės, nesusieina linijos, nesusikerta į tašką, iš kurio turi pasigirsti balsas. Kitaip pasaulio negaliu paaiškinti. Kaip paaiškinti, sakykime, Just. Marcinkevičiaus fenomeną? Jis atsirado tada, kai tikrai reikėjo poeto, kuris būtų ištaręs Lietuvos istoriją, meilę, kaip pagrindinę žmogaus dvasios egzistencijos reikmę, kalbą, gimtinę, graudulį, liūdesį žmogaus… Bet šitas laikas ir šitas poreikis taip pat yra neamžinas, jis kinta, keičiasi. Prisiminkime Maironį. Kiek kartų jam reikėjo tarsi pasitraukti, bet praeina kiek laiko, ir Maironis vėl iškyla. Atėjo Atgimimo laikas, ir iš pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo žmonės ėjo verkdami ir giedodami Maironį. Taip buvo. Vadinasi, tas laikas taip pat gali grįžti. Šiandien, važiuojant į Žemaitiją, galvojau apie Vydūną, apie kurį lyg ir buvau nustojusi galvoti tarsi kaip nebeaktualų, perdėm moralizuojantį, pernelyg tiesiai tas tiesas sakantį… „Pasaulio gaisras“. Reikia iš naujo perskaityti Vydūno „Pasaulio gaisrą“. Jei dar bent kiek turėsiu daugiau jėgų, bandysiu pamąstyti, kas yra Vydūnas, ką jis mums yra pasakęs, ką mes užmiršome… Mes gyvename su mirusiais. Jei dabarties literatūros neparemtų tie, kurie dabar jau neberašo, ji viena neišsilaikytų. Kad mūsų literatūra būtų kiek galint aktyvesnė, jai reikia kraujo, ir iš praeities ateinančio. Mums reikia literatūros mokytojystės. Ir apie Vydūną pradėjau galvoti kaip apie mokytoją. Ne tik kaip apie mokytoją Kintuose, bet kaip apie mokytoją, kuris rado savyje jėgų kreiptis į tautą. Pajusti, kad aš turiu savo gyvenimą skirti tam, kad lietuviai galėtų jaustis garbės vertais žmonėmis. Iš kur ateina tas pojūtis? Kaip žmogus gali šitai pajusti? Pajusti šitą aukštą įsipareigojimą? Vadinasi, žmogus savyje turi kažką ypatinga, ir apie tai reikia kalbėti.

Genovaitė Matevičiūtė
Plungės viešosios bibliotekos
Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja