Vilnija. Bėga. Teka. Srovena. Alsuoja. Šniokščia. UPĖ. Mūsų XXI a. neskubėjimo festivalis „UPĖ“. Kasmet vis garsiau, vis įdomiau, vis labiau įtraukdama, vis didesnio susidomėjimo sulaukianti ir kaip magnetas traukianti praeivių žvilgsnius. Šiemet ji mums apie pauzę – apie sustojimą, buvimą čia ir dabar, akimirkoje, kuri rodos, galėtų niekada nesibaigti. Tik kaip į tą laikinumą sutalpinti tokį kiekį garsų, dainų tekstų ir natų, šokio judesių ir kitų meno formų? Tikriausiai niekada ir nepavyks aprėpti visko, bet bent dalį į dvi dienas sutalpinti mums pavyko. Na, sakykime, į tris, mat UPĖS įžangą bibliotekoje pristatėme jau kiek anksčiau.

Norėjome leisti visiems pasiruošti, susikaupti ir atsipalaiduoti, pasirengti besiruošiančiai tekėti UPEI. Kas gi padėjo mums tai padaryti, paklausite? Armantas Gečiauskas (Arma Agharta) ir Arnas Mikalkėnas, duetas pavadinimu BEKELE. Jų performansas – neįprastas, tačiau neleidžiantis atitraukti akių reiškinys. Tai improvizacija, savotiškas eksperimentas, kur susijungia elektroninė muzika, perkusija, vaidmenys, ir ekscentriški rekvizitai. Jie susijungia į visumą, leidžiančią lengvai, sraunia UPĖS vaga tekėti ir pasinerti į mūsų bibliotekoje kuriamą pauzę.

Įžanga – privertė aikčioti. Įdomu, kas toliau?

Dvi dienos buvimo. Su savimi, su bendruomene, apsuptiems meno ir improvizacijos. Ar gi būtų įdomu, jei UPĖS atidarymas vyktų ant scenos kerpant raudoną kaspiną? Gal geriau skanduočių ir būgnų gaudesio lydimi peržygiuokime Laisvės alėją? Na, pavyzdžiui, rankose laikydami nuogų pilvų nuotraukas. Pilvų? Ką? Kodėl? Nes „Pilvas yra gražus“ – sako menininkas Darius Jurevičius.

„Žmogus darbo vietoje, žmogus namuose, žmogus prie savo mylimo daikto. Žmogaus rankos, akys, ausys, pėdos. Ką žmogus turi savyje, ką jis slepia, kuom didžiuojasi? Ką nuo žmogaus slepia socialinis tinklas? Ko neslepia? Ko dar neslepia? Pilvo. Pilvas yra žmogaus. Jis yra gražus.“

Jei neteko šio reginio išvysti, ateikite į biblioteką. Nors gal užteks ateiti ir šalia jos, čia visus tuos pilvus išvysite, tiesiog sukabintus ant sienos. Išduosime paslaptį, pro langus girdime, jog parodą plungiškiai tiesiog į-si-my-lė-jo. Aplankykite, suprasite kodėl…

Šalia apnuogintų pilvų, visai netoliese, už kampo, laiptais į rūsį nusileidus išvysite ir VIDEO ART GUERRILLA instaliaciją (Taivanas). Kaip ir priklauso UPEI – šioji priverčia sustoti ir pamąstyti. Šioje programoje pristatomos septynios videoinstaliacijos, tyrinėjančios lėtumą, pauzę ir besikeičiančias suvokimo, laiko bei kūno ribas. Keliuose darbuose atsikartoja vandens – upių, ežerų, skalbinių vandens, geriamojo vandens, drėgmės – motyvai. Vanduo tampa erdve, kurioje iškyla atmintis ir pojūčiai. Rūsys, vanduo, UPĖ ir jos tėkmė, viskas tarpusavyje taip keistai dera… Dera taip, kaip dera ir laikrodinės bokšto salė, saulė ir… Fotografija. Už tos darnos nugaros stovi menininkas Arūnas Kulikauskas bei jo paroda „Saulės tako fotografija“. Vieninteliam kadrui išgauti A. Kulikauskas iš skardinių sumeistraudavo kamerą, kurios vidun įdėjęs šviesai jautrią medžiagą, pritvirtindavo ją stabilioje ir nepasiekiamoje vietoje bei palikdavo pusei metų, galėdamas tik spėlioti, koks gausis rezultatas. Šis kūrybinis procesas pačiam fotografui buvo netgi įdomesnis nei gauta nuotrauka. Skaitant aprašymą susidomėjote? Ne veltui. Paroda verta pauzės, kaip jau užsiminėme anksčiau.

Saulės tako fotografiją pažinę, norisi ir kažko apčiuopiamo, rankomis liesto, išmyluoto ir viduje gilius jausmus žadinančio. Gal molio? Keramikos? O jei dar prie to pridėtumėte garsą? Tuo pasirūpino Elena Laurinavičiūtė, pristačiusi mums interaktyvią garsinę molio instaliaciją „Oro skalpeliai“. Nedaugžodžiausime, pasakysime tik tiek, kad susirinkusieji laikė užgniaužę kvapą. Pusvalandį, o gal ir ilgiau. Visiška tyla tarp susirinkusiųjų. Buvo gera ir ramu. Buvo kitaip. Neįprastai malonu ir artima.

Be statinių parodų ir ekspozicijų, žinoma, norėjome dinamikos. Čia juk UPĖ. Mes visą laiką tekame, net būdami laikinoje akimirkoje, nepamirštame judesio. Liucijos Teodoros Mikučionytės performansų ciklas „Vėlanka: Plungės versija“ buvo tai, kas grąžino prarastas nuo parodų imersyvumo mintis. Vėlankos metodą įprasminantis performansas pakvietė aplankyti praeities vėles, kurios lyg vėliavos atminties dūmuose pasirodo ir vėl išnyksta dabarties lenktynėse. Čia dalyvavo Mykolas Mikalojus Severinas Markas Oginskis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, vaidilutė Galinda, savo vietą rado ir Perkūno ąžuolas. Kiekvieno akys matė vis kitaip o ausys girdėjo skirtingas istorijas, prabilusias Kristinos Švenčionytės ir Artūro Ustinovo lūpomis. Ir visgi, visos tos istorijos gimė čia, parke, laikrodinėje ir jos prieigose.

…Laikrodis muša 18.00 val. Šešis kartus. Garsiai, aiškiai, pranešdamas apie kažko pradžią. Abu Babrungo krantai apsėsti žmonių – susirinkusių festivalio dalyvių, praeivių, traukiniu grįžusių atvykėlių iš svečių šalių, pro šalį ėjusių ir augintinius vedžiojusių jų šeimininkų. Ir jų akivaizdoje, jiems liudijant iš dūžių gimsta garsas, toks pamažu įtraukiantis ir pasakojantis apie vandenį, apie Babrungo tėkmę, apie ten gimstantį garsą. Gintauto Gascevičiaus (Ginc) ir Daliaus Naujokaičio būgnų performansas „PAUSE“ mus dar karta supažindino su UPE. Šį kartą – su Babrungu. Kiekvienas miestas turi tokią UPĘ. Savo UPĘ. O mes, biblioteka, dar turime ir garbę šalia tos upės gyvuoti ir veikti. Ar gi ne išskirtine tvarka mums ši teisė suteikta? Esame įpareigoti ta UPE rūpintis ir apie ją vietiniams priminti. Klausant pasirodymo akys pamažu krypo Link meninės instaliacijos „Miesto replika“, tarsi įprasminančios bibliotekos, UPĖS, miesto ir žmonių bendrystę. Viktorija Juzefa Venckutė Plungės bibliotekos kieme instaliavo meninį objektą, kuris reflektavo aplinkos erdvę per garsus, vaizdus ir atmosferą. Ji perteikė erdvės dokumentaciją kaip laike užfiksuotą menininkės sąmonės srautą – kvapus, garsus ir pojūčius, atskleidžiančius miestą kaip gyvą organizmą ar meno kūrinį. Ji vis dar čia, šalia upės, laukia praeinančių žvilgsnių, jei dar nematėte – ko laukiate?

Vėliau veiksmas kėlėsi ant scenos ir viskas tekėjo sava vaga. Lyg iš natų. Nors nemeluosime, natų čia buvo mažuma, daugiau galėjote rasti improvizacijos. „Pradžioje buvo žodis ir jis buvo žemaitiškas. Meškaragis. Ni meška ni vėinaragis. Meškaragis.“ Meškaragis – pirmas toks pasaulyje teatralizuotas žemaitiško repo ir avangardinės muzikos projektas, jungtis tarp skirtingų Lietuvos polių: Žemaitijos ir Dzūkijos, kurioje gimė muzika žemaičio tekstams. Riebus kaip meška, aštrus kaip vienaragis. Tai daugiau nei repas. Ar dar kada matėte, ar bent jau pagalvojote, kad repuojant galima užsiimti įvairiausiais darbais? Na, pavyzdžiui, kūrenti laužą ir ant jo iškepusiu maistu susirinkusius vaišinti. Tikriausiai ne, bet čia, UPĖJE, pas mus nutinka visko. Juk tai šioks toks cinkelis…

O kas muzikoje yra cinkelis? Cinkelis – tai, kai muzika SKAMBA ir norisi dar (svarbu – nei per daug, nei per mažai). Marius Mockevičius, Rokas Kašėta, Dalius Naujokaitis – trys muzikantai, mąstantys apie šį cinkelį. Prašėme patiems save apibūdinti, atsakymas privertė šypsnį išspausti: „Tik išsimaudžius šaltoj Ūlos upėje suprasime, kaip groti. Kai pradės skambėti muzika, galvosime, kokie žodžiai skambės, tad griebsime skanias knygas ir jas graušime.“ Sunku suprasti, ką muzikantai turėjo galvoje? Žodžius interpretuoti galime kiekvienas savaip, bet šis pasirodymas visus susirinkusiuosius palietė vienodai. Iki sielos gelmių. Taip, kaip beje liečia ir poezija. Tiesa, ji būna įvairi, ne tik besirimuojantys ketureiliai širdį paglostyti gali, bet ir grubus bei netašytas tekstas. Toks, kokį rašė Charlesas Bukowski. Poezijoje jis apsinuogindavo, gaivališkai ir nepagražintai kalba pasakojo apie dažnai nenusisekusius ryšius su moterimis. Kristinos Švenčionytės ir Artūro Ustinovo duetas nudangino Bukowskio poeziją į muzikines, teatrines, tragikomedijos elementų turinčias dimensijas. Muzikinis-poetinis duetas leido žiūrovams panirti į bukovskišką šou ir patirti visą emociją paletę, be jokių saldžių pagražinimų.

Įdomu, kas visgi privertė net šalia tekančią UPĘ sustoti? ORKESTRAS. Ne šiaip sau koks – bibliotekos orkestras. Rodos tuo metu Babrungo tekėjimas persipynė su šalia laikrodinės tekančia garsų UPE. Objektai, balsai, perkusija, pučiamieji, keramika, monetos, vanduo,  knygų puslapiai, viskas pynėsi pynėsi pynėsi, pynėsi. Į vieną visumą, į vieną reiškinį, į vieną giją –  nepakartojamą ir kasmet vis labiau stebinančią.  Su Daliumi Naujokaičiu-Naujo priešaky. Kad orkestras grotų, svarbu gerai „paduotas“ ritmas, ar ne..?

Ir taip atėjo pabaiga. Sustojome – trumpam, pabuvome – drauge, pasimėgavome akimirka, erdve, buvimu. Festivalis UPĖ baigėsi, bet jos tėkmė – mumyse. Plaukiam toliau.

 

Partneriai: Plungės kultūros centras, Telšių Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka.

Informaciniai partneriai: LRT, Žemaičių saulutė, Plungė, Žemaitis.

Grafinis dizainas – Paulius Gadeikis.

Festivalį finansuoja: Plungės rajono savivaldybė ir UAB ,,Maneda”.

Organizatoriai Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

 

Už nuotraukas dėkojame „Indrė Pyškėn”, Sauliui Narkui ir Ugnei Proscevičiutei.