Damijonas Starkutis (1933-2025)

Vakali, žadėjau nusižudyt. Einu pro lauką, akmenų krūva ten stovėjo. Akyse žaliuoja, svirduliuoju eidamas. Galvoju: gyvenimo nėr, nei valgyt ko, nei nakvot kur, nei namų. Pasikart žadėjau. Bet buvau tikintis, liob melsiuos vis.

Aš gimiau 1933 m., brolis Juzis metais vyresnis už mane, o sesuo Staponėlė penkeriais. Esu kilęs iš Stalgo kaimo, mums iki Stalgėnų buvo kokie du kilometrai. Devynios trobos kaime stovėjo. Naktį liob išeisi į lauką: čia švieselė, ten švieselė… Mano tėvas kilęs iš Kvėdarnos. Tėvai ano ir bočiai ten palaidoti. Tėvas tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, paskui pabėgo, Šilalės rajone negalėjo gyventi, nes būtų pagavę. Ans slapstėsi, pasitraukė į Plungės rajoną, ten susipažino su mano mama Skulskyte Petronėle. Biednybė buvo nesvietiška. (…)

Po karo: be tėvų, be namų

1949 m. parėjau po piemenavimų pas tėvą. Tas numirė per spalio šventes. Susirgo plaučių uždegimu, mizerija. Mūsų šunelis vis staugė staugė per naktis… Tokia motriška sako: aš išvirsiu žolių, pagydysiu. Be reikalo paklausėm: jei ne ana, juk iš karto būtumėm į ligoninę išvežę. O tuomet, kai tos žolės nepadėjo, tėvas pradėjo blūdyti, Mickevičienė davė arklį, nulakinom į ligoninę, bet tą patį vakarą ir numirė.

Po tėvo laidotuvių ėjau į Kvėdarną pas Antosėlę, tėvo seserį, labai gera motriška buvo, gyveno bočių ūkyje. Bočius mano buvo Jūzupas, o baba Marcijona. Meldžiuos kiekvieną rytą už anuos, sukalbu tris rožančius ir visos savo giminės vardus minavoju poteriaudamas, vakali. Antosėlė pati vos pragyveno, parėjau greit iš tos Kvėdarnos atgal. Parėjau, vaikeli, pas pamotę, ta valgo su savo dukteria bulves su mėsa išsivirusios. Sėdžiu aš ant tėvo lovelės ranka pasirėmęs. Su manim „ni ruodas, ni pāsakas“, nešnekas nė katra. Nė valgyt nedavė, nė nieko. Išbuvau per naktį ten, o ryte mane per duris išstūmė. Turėjau tokį palaikį čemodaną, ten mano dar sąsiuvinių visokių buvo, visko. Ta pamotės duktė išmetė čemodaną pro duris. Buvo pašalas, gulėjo prišalusi lenta. Ana kad grobia už tos lentos – tatai man daužti. Gerai, kad prišalusi buvo, o tai būčiau su ta lenta dar gavęs. Nedaužiau anai, vakali. Taip biškį pastūmiau atgal, ir viskas. Išėjau riekdamas (verkdamas), prisiglaudžiau ten kaimynuose pas Onelę, dideliai gera man buvo. Mes buvom biedni ir ana biedna, augino sesers vaikus, slapta bulvių iš žmonių pasikasdavo, pasivogdavo, neturėjo ko vaikams išvirti. Bet Dievas anos nenubaus. Neilgai pas aną ir tebuvau, neturėjo iš ko manęs maitinti.

Kai pradėjau ant savęs gyventi, maišą per pusę persiplėšiau, vieną pusę ant šieno pasiklodavau, kita užsiklodavau. Kokių keturiolikos penkiolikos tada buvau. Dar kailinėlius turėjau, iš Jašinskių buvau gavęs. Žiemą kartais liob nueisiu pas kokio žmogaus permiegot, ant grindų atsigulsiu virtuvėj ar ant suolalio prie pečiaus. Pas kitus dar pečiai senoviški buvo. Ne sykį po tris dienas esu išbuvęs nevalgęs. Labai norėjau, vakali, kad paimtų į armiją. Bet rado man plaučiuose dėmelę. Visaip būdavo, sušaldavau juk. Vieną Visų Šventų naktį gulėjau kaimynės Lukauskienės pastogėje tokioje, šiauduose. Daržinė buvo užrakinta. Šiene šiltai būdavo gulėti, o tada pastogėje vėjas kiaurai ėjo. Su klumpiais buvau apsimovęs, bet kad kojos tos šalo – nebsitvėriau. Nebsulaukiu, kol išauš, Jezus Marija. Visą laiką alkanas, rūgštynę kokią pamatysiu, tuoj nuskobsiu, liob eisiu meškeriot į Sausdravo upalį, ką sugavęs nunešiu tokiai Mačiuitinėlei, vakali, duodavo man pavalgyti ir dar lašinių kresnelę įdėdavo. O jei nieko nesugavai, nieko ir negausi. Taip buvo. Nemeluoju, šventi žodžiai.

Vakali, žadėjau nusižudyt. Einu pro lauką, akmenų krūva ten stovėjo. Akyse žaliuoja, svirduliuoju eidamas. Galvoju: gyvenimo nėr, nei valgyt ko, nei nakvot kur, nei namų. Pasikart žadėjau. Bet buvau tikintis, liob melsiuos vis. Įeidavau vasarą kur į daržinę, šlamas taip, būdavo, susikasiu susikasiu kur kampe, kad minkščiau būtų, atsiklaupsiu, persižegnosiu, poterėlius sukalbėsiu ir eisiu gulti neėdęs.

Stalgėnuose: pradėjęs gyventi „pats ant savęs“

Bet Dievas vis tiek mane pašelpė, išstūmė iš to vargo, neleido pražūti. Vieną kartą iš to bado skyniau kolkozo žirnius. Ėjo brigada žmones į kolkozą užrašinėdama, nutvėrė. Vo Jezus Marija… Pradėjo brigadierius man prikaišioti: įskaitoje įrašytas, o į darbą neini. O kur aš toks eisiu? Nei namų turiu, nei pavalgyti, nei dokumentų… Kaip jie ten mane stumdė, Jezus Marija, kam tuos žirnius ėdžiau… O niekas nepaklausė, ar turiu kur gyventi, ką valgyti. Užrašė mane į kolkozą, vakali. Uždėjo man kiek ten tų arų linų nurauti, tada atleisiantys nuo prievolių. Roviau tuos linus, kiek begalėjau, ir davė man pažymėjimą, nusinešiau į apylinkę, atleido nuo kolkozo. Tris vasaras ganiau miestalio karves. Liob po dešimt rublių gausiu nuo karvės, o karvių savininkai pasikeisdami kas savaitę mane pavalgydinti turėjo. Ciocelė Kotryna dideliai man gera buvo: iškepdavo kiaušynės su lašiniais, tik liepdavo greitai nevalgyti. Anos buvo dvi karvelės, viena labai spardėsi, tai ciocė melždama pradėdavo dainuoti ir ana nurimdavo. Visą laiką dainuodavo, kol pamelždavo. Turėjau trylika karvelių, uždirbdavau šimtą trisdešimt per mėnesį. Žiemą liob darbuotis pas žmonių. Pasidėjau vieną kartą pas vyriausią brolį Bladį pinigus (jis Stalge kolkozo arklelius šėrė). Atėjo šv. Petro atlaidai, misliju, eisiu pas brolį, pasiimsiu pinigus, nusipirksiu kelneles, o tas sako – nebturiu, mokesčius užmokėjau. Vo ką – ir anas buvo biednas, tas brolis, vakali, kaip tu blogą žodį pasakysi, juk ir anam reikėjo. Turėjo kelneles nusipirkęs, nebenaujas jau, man atidavė, turėjau kuo apsivikti atlaidams.
Jonušų duktė buvo mane įtaisiusi Tauragės mėsos kombinate dirbti. Savaitę padirbau ir išėjau, neištvėriau. Pjauna tuos gyvulius, jautis nebeina, paima aną už uodegos, užlaužia, kad šoks tas gyvulys. Atvežė arklį nulūžusia priekine kojele, kad vertė aną iš mašinos, tas ant tos nulūžusios kojos atsistojo. Nebegalėjau naktim užmigti. Nežudau, negaliu nė gyvulio papjauti, nė katinėlio paskandinti. Juk turiu va dešimt katinų.

Kai pradėjau ant savęs gyventi, pasiskolinau mentį nuo žmogaus, davaj bulves žmonėms kasti. Vieną dieną kasiau, kitą, dvidešimt rublių gavau, galvoju, reikia savos menties. Plungėj, Rietavo gatvėj, toks kalvis Gadeikis mentis dirbo. Atlėkiau, vakali, tuos dvidešimt rublių jau turiu susispaudęs (jis už mentį po dvidešimt rublių imdavo). Sako Gadeikis: „Aš tau dousu įtrūkusė mėnti, gera ana bova, tik šuons iskėlės, to kask, vo aš tau tumet ėr tumet padėrbsu, pasiimsi naujė, vo ton atidousi.“ Užmokėjau tuos dvidešimt rublių. Tebeturiu tą Gadeikio padarytą mentį. Jergau, kokia gera mentelė, kad aš kasiau visą laiką, bet dabar jau sudilusi. Taip ir eidavau per žmones bulves kasdamas. Tą rudenį užsikasiau vienuolika pūrų bulvių. Aš tebeturiu tą mentį dar ir dvi šakutes, katras nusipirkau pradėjęs gyventi, juodais koteliais tokias.

Mane buvo priėmusi gyventi mamos pusseserė Mazrimienė. Ana iš Stalgo persikraustė į Stalgėnus, mat iš čia ne taip toli buvo eiti į darbą. Kaip tik į Sibirą išvežtų Jankauskų trobos tuščios stovėjo, kaimynai pradėjo sakyti, kad ana čia apsigyventų, kitaip tos trobos nueis per nieką. Kolkozo pirmininkas leisdavo bet kam ardyti ūkinius pastatus kūrenimui. Atvažiuodavo iš Rietavo garnizono kareiviai ir ardydavo trobas, geriausias lentas kūrendavo… Taip ana ten ir apsigyveno. Mazrimienė buvo man kaip motina. „Damieli, – man sakydavo, – to esi mona vāks.“ Tai va, vakali, užsikasiau tuos vienuolika pūrų, parsinešiau, į sklepelį virtuvėj po grindim pasidėjau. Liob išsivirsiu tų bulvių, druskelės užsidėsiu, sugrūsiu, vakali, – tatai valgysiu. Vo ana karvelę turėjo, liob man rūgštaus pienelio duos. Šeimynai liob kiaulelę pasipjaus. Aš liob nenorėsiu, kad taukų man ant bulvių piltų, liob rankas ant bliūdalio uždėsiu, o ana man pila per rankas. Nenorėjau išnaudoti žmogaus, nenorėjau nuskriausti. Vyras džiova susirgęs mirė, paliko 9 vaikai. Kiek burnų reikėjo išmaitinti… Buvo anos gailu, kai duodavo. Buvau dideliai sąžiningas. Nei mane kas nuskriaudė ten, nei ką paėmė. Mano pagalbos aniem nelabai reikėjo, anų pačių buvo daug vaikų. Trys vyresni: Damis, Algis, Bladis, liob ir šieną sušienaus, ir viską padarys. Mergelės buvo Danė, Zosė, Zenė. Gyvenom per viena, alkieriuj mano lovelė buvo padėta, ir viskas.

Paskui stojau prie kelių akmenskaldžiu dirbti. Tiesėm kelią į Rietavą: nešdavom akmenis į viršų su nasilkom, malėm anuos, su šiūpelėm tą skaldą kabindavom ir kelią grindėm. Man pradėjo į šoną durti, operuoti reikėjo. Buvau du šimts susitaupęs, o vaistai šimtą keturiasdešimt rublių kainavo. Matai, nedaviau tam daktarui nieko, tai ir prirašė brangiausių vaistų. Po tos operacijos neleido sunkiau kaip du kilogramus kelti. O dirbti juk reikia, valgyti reikia. Tuomet jau gyvenau ant savęs, Stalgėnuose buvau išsinuomojęs kambarį. Nuėjau pas ciocę Domicę, buvo bulvinės košės išsivirusi. Pakabino šaukštą smalčiaus – nei kresnos kokios, nei lašinio gabalo…
Nuėjau paskui pas brolį. Sako, pareik pas mūsų, biškį pabūk, kad nebgali darbuotis. Nuėjom pas Stropienėlės, o ten vyrai lošė kartom. Adomėlis, tas nepilno protelio kur buvo, išvirto, išsigandau, puoliau jo kelti, užmiršęs savo ligą. Parėjau vėl namo – ten bent jau ramiau buvo.
Pagijęs toliau darbavausi akmenskaldynėje. Kontvainis, brigadierius, sakė: „Mislijau, ka tavi velns raus.“
Viriau šnapšę, visi po karo virė, kas nevirs. Išėjai, veizėk: čia rūks dūmas miškely, ten rūks. Vieną kartą viriau šnapšę, atėjo medžiotojai kažkokie, Plungės valdžia. Vienas sako: „Diesu kāp Krivickis ė buosa gala.“ O tas kitas: „Nešauk nešauk, teverd…“ Šnapšę savo gyvenime viriau, bet negėriau. (…)

Parengė Vilma Mosteikienė

Norintieji perskaityti D. Starkučio prisiminimų knygelę „Bet Dievas nepražvelgė“, gali kreiptis į Plungės viešosios bibliotekos Kraštotyros skaityklą.