Zuzana Petrutytė-Radvilavičienė (1929-2014)
Pateikiame plungiškės tautodailininkės Zuzanos Petrutytės-Radvilavičienės atsiminimų ištraukas. Atsiminimai 1995 m. buvo išleisti knyga „Reikia kažką palikti“. Įžanginiame žodyje Z. Radvilavičienė rašo: „Galbūt paprasti, bet tikri, neišgalvoti atsiminimai arba eilėraščių rinkinėlis „Pavydžiu poetui“ netaps tikromis knygomis ir nelauks pirkėjų knygų lentynose. Galbūt tuos „raštus“ (juodraščius) perskaitys tik artimieji ir negausus būrelis draugų bei pažįstamų, bet tai jau daug geriau negu palėpėje juos skaitytų pelės, išvarpytų kirvarpos.“
Skaitant Z. Radvilavičienės atsiminimus apie rupų, sunkų gyvenimą, sekant jautrų aplinkos ir aplinkinių fiksavimą, vis praslysta mintis apie romanus pranokstančią tikrovę. Plungiškiams bus įdomios prieškario ir pokario miesto detalės, gyvenant namelyje Vandens gatvės pradžioje (dab. S. Nėries g.). Tas į gatvę išsikišęs senas namas, ko gero, intrigavo ne vieną plungiškį.
„Atsiminimai tikri“, tačiau rašoma trečiuoju asmeniu, pakeitus pavardes, vietovardžius – stiprus savisaugos jausmas gyvenant mažame mieste. Artimųjų sutikimu, skliaustuose pateikiame tikruosius asmenvardžius.
Susidomėjusieji knygą ras Plungės viešosios bibliotekos Kraštotyros skyriuje.
Iš Amerikos grįžusi Ruginių (Avižių) šeima apsistojo „nedideliame Puglių (Plungės) miestelyje, netoli nuo gimtojo kaimo. Beveik pačiame miestelio viduryje tekėjo upė Skubutė (Babrungas). Kelionėje juos gerokai apvogė. Už likusius pinigus šeima nusipirko vieno aukšto nedidelį medinį namelį ant Babrungo kranto ir 4 ha žemės priemiestyje. Ir taip pradėjo viską iš naujo. (…)
(Prano ir Petrutės Avižių duktė Apolonija (Zuzana; toliau tekste pateikiami tikrieji asmenvardžiai ir vietovardžiai) ištekėjo už mažažemio ir tuo užsitraukė tėvo nemalonę. Mirė pagimdžiusi ketvirtą vaiką – mergaitę. Šioji – prisiminimų autorė – augo pas senelius Vandens gatvėje. V.M.)
Troba, kurioje apsigyveno mažoji Zuzana, tada dar nebuvo išlindusi į gatvę, bet ji stovėjo ne taip, kaip kitos kaimynų trobos, atsisukusios šonu į gatvę, o priešingai – galu. Iš gatvės pusės ant trobos galo buvo prikaltas skardos gabalėlis su užrašu: „Čia pranešk apie gaisrą.“ Virtuvėje ant sienos kabojo senas, apdulkėjęs bronzinis trimitas. Jeigu naktį gatvėje kur nors kildavo gaisras, pirmasis pastebėjęs tuojau žadindavo Praną Avižių, kuris čiupdavo trimitą ir bėgdavo per gatvę trimituodamas, kad keltųsi žmonės.
Tarp trobos galo ir tvoros augo didžiulis klevas. Vieną pavasario rytą atėjo miesto valdžios pasiųsti žmonės ir nupjovė tą klevą, nes jis trukdė elektros laidams. Tada buvo išardyta Petručių kiemo tvora. Atbėgo keletas kaimynų vaikų pažiūrėti, kaip pjauna klevą. Kai vyrai jau genėjo šakas, vaikai atsiklaupę laižė storulio klevo kamieno pjūvį, iš kurio gausiai tekėjo sula. Medžio kraujas tekėjo ant žemės, toli aplink save drėkindamas dulkėtą, negrįstą gatvę. (…)
Gatvė, į kurią žvelgdavo Zuzana per langą, buvo įgijusi humoristinį pavadinimą, mat du kartus per mėnesį netoli geležinkelio stoties, kur buvo priėmimo punktas, valstybė iš valstiečių supirkdavo kiaulieną. Paršų priveždavo labai daug. Nutįsdavo kilometrinė eilė. Centrinėje gatvėje neleisdavo stovėti. Kadangi gatvelė, kurioje gyveno Avižiai, važiuojant iš stoties buvo pirmoji, tai joje nuo pradžios iki pat turgavietės stovėdavo vežimai su paršais. Todėl gatvelė buvo praminta „kiaulių ūlyčia“. Tikrasis jos vardas buvo Lyros gatvė, nes kitoje upės pusėje buvo didelis raudonų plytų pastatas, vadinamas Lyra (kalbama apie Dariaus ir Girėno g. buvusį Mendelio Peireso kino teatrą „Lyra“, o vadinamoji Lyros gatvė prieškariu vadinosi Vandens – V. M.). Turgaus dienomis, trečiadieniais, vėl Zuzana susidomėjusi žiūrėdavo pro langą. Turgavietė buvo nedidelė, kaimiečiai, atvažiavę į turgų vežimais, visi nesutilpo, todėl vėliau atvažiavusieji nuo stoties pusės vežimus su arkliais palikdavo Lyros gatvelėje. Po turgaus, pardavę produktus, gyvulius, stikliuko mėgėjai nusipirkdavo po „plėčkelę“ baltosios ir būreliais po du, tris ir daugiau susėsdavo ant vežimų ir imdavo vaišintis. Kai kurie gerokai pasigerdavo, net imdavo muštis, čia pat prie vežimo šlapintis. Ir visa tai pro langą stebėjo Zuzana. Jai visai nebūdavo baisu, kai jie kartais susikruvindavo, pramušdami vienas kitam nosį. Tik tada, kai kaimiečiai vakarop susiruošdavo namo, imdavo pasigėrę muštruoti, tampyti, mušti ar net spardyti arklius, tada mergaitė pradėdavo nepaprastai gailiai verkti ir širdyje kaip mokėdama plūsti girtuoklius. (…)
Stovint ties šiauriniu trobos galu, gerai matėsi žalia kaip aksomas pieva su Babrungo vingiais. Pievos gale už kokių 250 metrų šniokštė užtvanka. Čia vanduo, krisdamas iš trijų metrų aukščio per apgriuvusius užtvankos akmenis, atvėrė įspūdingą reginį. Prie krintančio vandens ūžimo taip buvo pripratusios ausys, kad visi čia gyvenantys galėjo lengviau girdėti laikrodžio tiksėjimą negu vandens šniokštimą, kuo labai stebėjosi iš toliau atėję žmonės. (…)
Kai traukėsi rusai, kartu su jais Zuzanos tėvas Ignas Petrutis su sūnumis Juliumi bei Kostu ir dar keletas žydelių pasigriebė gaisrinę mašiną. Petrutis pats sėdo už vairo ir išlėkė Rusijos link. Tai buvo 1941 m. birželio 22 d. Jis užvažiavo pas uošvius, nes norėjo pasiimti ir dukrą Zuzaną, tačiau buvo dar ankstyvas rytas, jinai saldžiai miegojo. Avižienė neprileido žento prie anūkėlės, o tas labai skubėjo, nes netoli buvo vokiečiai.
Zuzana po pusryčių nuėjo į gaisrinę. Keletas gaisrininkų vaikščiojo po erdvų kambarį, buvo susijaudinę, nusiminę, nekalbūs. Mergaitei pasidarė čia nejauku, ir ji Liepų alėja pasuko tiesiai į parką, kur liepsnojo kunigaikščio Oginskio rūmai. Kaip tik tuo metu buvo pradėję kristi susiraitę nuo karščio stori langų stiklai, o neužilgo į liepsnas nusirito ir raudona vėliava. Gaisro niekas negesino, nes, kaip žinome, Petrutis jau buvo gerokai toli nuskriejęs gaisrine mašina. Čia sukinėjosi keli gaisrininkai, pasimetę kaip avys be piemens. (…)
Vokiečių okupacijos metais senelis jau buvo gerokai susenęs ir nebegalėjo pats apdirbti visos žemės, todėl dalį atidavė pusininkui. Pusininkas žemę nualino, derliaus gaudavo vis mažiau, o dar reikėjo atiduoti vokiečiams pyliavą. (…) Kuo toliau, tuo gyvenimas darėsi sunkesnis. Drabužius, audinius ir avalynę galėjo gauti tik už „taškus“, o juos duodavo rajono vykdomajame komitete tam paskirtas žmogus. Visi jį vadino Dzidoriumi. Jis buvo aukštas, lieknas, dar gana jaunas, labai šviesiais, beveik baltais plaukais. Šviesiai mėlynomis, lyg išblukusiomis akimis, apjuostomis baltų blakstienų, atrodė lyg paršelio giminaitis. Nustatytomis dienomis prie jo kabineto durų nusitęsdavo ilga eilė, o iš tos eilės tik keli žmonės tegaudavo taškų. Laimingosios dažniausiai buvo tos moterys ir merginos, kurios ir taip dėvėjo neblogus drabužius, bet mokėjo rodyti jam dantis. Zuzana su drauge nutarė eiti pas Dzidorių prašyti taškų. Stovėdamos eilėje, patyliukais žvengė, šaipėsi, pamėgdžiojo paneles, repetavo, kaip šypsosis Dzidoriui. Tačiau kai Zuzana pateko į kabinetą, linksmybės baigėsi: pamačiusi, kad Dzidorius neduos jai taškų, pradėjo ašaroti. Deja, Dzidorių labiau jaudino pamaiviškos šypsenos negu ašaros. Teko dar kurį laiką vaikščioti skirtingais batais, kuriuos buvo susiradusi šiukšlyne. Paltą iš kareiviškos milinės, kurią rusų kareiviai traukdamiesi užmiršę paliko, pasiuvo viena tolima giminaitė, atsidėkodama Zuzanai už mažamečio vaiko priežiūrą. Suknelę pasiuvo iš nudažytos paklodės. Tokiu būdu išsivertė be Dzidoriaus. Šitaip „pasipuošusi“ ėjo į vidurinę mokyklą. Tiksliau pasakius, ji ne ėjo, o bėgte bėgdavo gatve, kad žmonės nespėtų pamatyti, jog jos batai skirtingi. Per muzikos pamoką, kai Zuzana atsakinėjo prie lentos, jaunas mokytojas, pažiūrėjęs į mergaitės drabužėlius, neiškentė nepasiteiravęs apie jos šeimą.
Tuo metu pas Avižius kitame namo gale gyveno sena panelė Berta Narutaitė. Ji labai norėjo pasipuošti ir vieno pažįstamo paprašė, kad jis nuvestų ją pas savo draugą Dzidorių į namus. Berta gavo daug taškų avalynei, audiniams ir net šilkui, tačiau už tuos taškus vėliau teko auginti nuo jo dukrą. (…)
1944 m. traukdamiesi vokiečiai kuriam laikui apsistojo Lyros gatvėje. Kiekvienoje troboje jų buvo pilna. Vokiečių kariai skutosi, prausėsi, tirpė lašinius ir pylė į tuščias konservų dėžutes. Su namų šeimininkais elgėsi labai mandagiai. Spalio 8 d. beveik tuščiame mieste (daugelis gyventojų buvo laikinai išsikraustę į kaimus) pradėjo zvimbti kulkos. Avižių šeima sėkmingai suspėjo į slėptuvę, kurią buvo pasidarę kalno atšlaitėje. Vidurnaktį močiutė, kažkurio įžeista, ambicijų vedama, išlindo iš slėptuvės ir visą pusnaktį išsėdėjo ant jos stogo. Kai praėjo pyktis, vėliau papasakojo, kaip jai pro ausis švilpdamos lėkė kulkos. Ryte viskas nurimo, o išlindę iš slėptuvės, pamatė rusų kareivius. Šie plėšė tuščių namų duris, nešė glėbiais drabužius. Atėję į Avižių namus reiklavo degtinės, gąsdino, šaudė į lubas. (…)
Parengė Vilma Mosteikienė