Į Antano ir Daivos Vaškių sodybą šiaip atsitiktinai nepakliūsi, reikia tiksliai žinoti keliuką, į kurį išsukti iš Platelių kelio. Pavažiavus juo apie 3 km per Plokštinės rezervato mišką atsiveria laukymė… Ne be reikalo Daiva sodybos gyvenimui skirtą feisbuko puslapį ir pavadino „Laukymės sodai“. Čia miškas tampa jos išpuoselėtų darželių tęsiniu, lengva žiogrių tvora nebrėžia griežtos ribos, ji – tik įsibėgėjusiam šernui sustabdyti, o prie prūdo samanoja „Gyvačių gaudytojas“, – pirmasis Antano darbas iš ąžuolo.
Antanas pirko sodybą 1988 m. Laiką atsekė, prisiminęs tais metais vykusį mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kuriame ir pats dalyvavo, mat tą vasarą Vilniuje atliko praktiką. Tada ir nusprendė, kad reikia ieškotis pastovios vietos. Buvo apėjęs trobą ir prie pat Ilgio ežero, ir apie buvusią dailininko Igno Budrio gimtinę svarstė, bet toji laukymė – iš pirmo žvilgsnio… Tikrieji sodybos savininkai Plaipos po karo buvo ištremti, ir po to ji ėjo iš rankų į rankas. Antanas sakėsi esąs septintas savininkas nuo pokario laikų. Ir paprastai paaiškina prieš jį buvusiųjų prasigyvenimo schemą: pagyvendavo čia kiek žmonės, naminę virdavo, medienos lengvatinėmis sąlygomis nusipirkdavo ir pasistatydavo namus kur nors kitur, „geresnėje vietoje“. Jis liko, sukūrė šeimą ir, Plokštinėje įkūrus rezervatą, bene 8 metus metus pravargo dėl teisės įregistruoti sodybą. „Įstatymas ant įstatymo, ir vienas kitam prieštaraujantys…“ – prisimena Antanas. Reikėjo įsirodyti, kad turi teisę kurtis namus, nors gyventa čia buvo nuo senų senovės: kapstant daržą ar duobę kasant į paviršių išsirita šukių, monetų. Po žeme aplink sodybą – daugybė pamatinių akmenų, yra radęs ir girnapusių. Archeologas Vladas Žulkus nustatė, kad pastarosios gali būti iš 10-to amžiaus, o rastos titnago skiltys – net iš akmens amžiaus. Žmona Daiva, įrenginėdama darželius, maždaug 20 cm gylyje aptiko 1 m pločio, kumščio dydžio akmenimis grįstą takelį nuo prūdo trobos link. Įdomiausia, kad tokie pat takeliai buvo atkasti ir Platelių dvaro parke. Taigi kaimo žmonės nužiūrėjo poniškos aplinkos detales… Matyt, tą vietos dvasią ir pajuto Antanas, kai apsisprendė čia likti: „Kaip bažnyčios būna įmelstos, taip ši vieta – įgyventa…“
Kūrybinga ir darbšti šeima pamažu kūrėsi ir susikūrė Dievo užpečkį, kur gera būti. „Kai Didvyčiuose sudegė gimtoji sodyba, teko su tėvais pagyventi Plungėje. Bet aš visąlaik jaučiau kaimo ilgesį. Man būtina vieta, kur netrukdydamas kitiems ir jų netrukdomas galėčiau kurti. O čia, rezervate, aš ne tik galiu tai daryti, bet man padeda ir miškas, ir visa aplinka…“ – yra sakęs interviu „Alko“ žurnalistei Antanas.
„Alko“ internetiniame puslapyje apie jį ir šeimos sodybą yra vykęs straipsnis, siūlome jį perskaityti:
https://alkas.lt/2012/06/26/menininkas-is-rezervato/
Parengė Vilma Mosteikienė