Užmirštojo išeivio kelias

1898 m. lapkričio 11-ąją Drūkčių kaime, 3 kilometrai už Paukštakių Plungės rajone Stanislovo ir Konstancijos Lukošių šeimoje gimė tuomet jau antras vaikas, sūnus Petras. „Užvadėlis tėčiui, dešinioji ranka, būsimasis artojas“… Jo gyvenimas, tradiciškai, buvo nulemtas iš anksto. Greičiausiai… Jei ne atkaklus ir užsispyręs, nuo mažumės menams gabus ir kitokio pasaulio troškęs Petras, savo likimą pats pakreipęs norima vaga. 1968 m. laiške giminėms iš Sambhu Nirvas Palace (Udaipuras, Indija) jis rašė: „Mano gyveniminis likimas pats nustatė tikslą: sėti nemirštančius meno grūdus po visą pasaulį. Ar ne garbė lietuvių tautai!“. Toks jis ir buvo, jo paties žodžiais tariant, kelis kartus apkeliavęs žemės rutulį ir išbarstęs savo kūrybinį palikimą įvairiausiose pasaulio vietose. Klajūnas, išeivis, žinomas pasaulyje ir užmirštas savo žemėje.

Labai jaunas palikęs Drūkčius Petras Lukošius į gimtinę besugrįždavo tik kaip retas svečias. Kol, galiausiai, pradingo visai. Ir tik jo laiškai giminėms į Lietuvą, rašyti iš įvairiausių pasaulio kampelių šiandien yra ta tikroji, iš ilgesio ir meilės papasakota jo gyvenimo istorija.
Su ypatinga pagarba reikia paminėti šeimą, daug laiko ir pastangų skyrusią ir vis dar skiriančią tam, kad skulptoriaus, tapytojo gyvenimas ir darbai būtų žinomi ir Lietuvoje. Telšiuose gyvenanti menininko dukterėčia Irena Lukošiūtė-Petraitienė ir jau šviesios atminties jos vyras Vilhelmas Petraitis buvo pirmieji, jau prieš daugelį metų leidę ir paskatinę bent šiek tiek prisiliesti prie Petro Lukošiaus (Luko) temos. Ir jau tada rimtai „užkabino“ šeimoje saugojami iš toli keliavę egzotiškų stiprių spalvų tapybos darbai, gražia, smulkia rašysena iki paskutinės tuščios vietelės išrašyti laiškai. Ir nuotraukos. Daugybė nuotraukų – iš Indijos, Amerikos…

2012 m. pasirodžiusioje nedidelėje Irenos Petraitienės ir jos brolio Donato Lukošiaus parengtoje knygelėje „Sugrįžtu“ (Apie dailininką Petrą Lukošių (Luką)“ sudėtingą menininko gyvenimą ir gilius dvasinius išgyvenimus pasakoja citatos iš jo laiškų, jį pažinojusiųjų bei artimųjų prisiminimai. Medžiaga rinkta ilgai ir atsakingai, tad leidinyje pristatyta išties išsami menininko biografija.
Irena Petraitienė sako gyvo dėdės niekada nemačiusi. Pirmą Petro laišką, rašytą šeimai jau iš užsienio, atnešę giminės Drūkčiuose. Taip prasidėjo ilgus metus trukęs susirašinėjimas. Tapęs indu, Petras laiškų neberašė.

***
Stanislovas Lukošius ir Konstancija Lukošienė-Urnikytė Drūkčiuose užaugino tris sūnus: jauniausią, Petrą, Stanislovą ir Leoną. Dvi dukrelės – Liudovika ir Zuzana bei dar vienas brolis, Albinas, mirė maži. Vėliau nuo vidurių šiltinės pasimirė devyniolikametė Konstancija ir trylikametė Prakseda. Dukterų mirtys ypač prislėgė motiną. Kažkada buvusi linksma ir šneki, Konstancija tapo prislėgta, uždara ir tyli. Bet liko „gražių dalykų pusėje“ ir visada dėl siekio mokytis užstodavo vaikus, ypač Petrą, prieš rūstų ir grubų tėvą.
Jau Petro bočius buvo tiems laikams gana apsišvietęs – mokėjo skaityti ir rašyti. Ir darė visokius gražius dalykėlius – akiniams dėžutes, tabokerkas iš jaučio rago, įrėmindavo ir aukso folijos gėlėmis išpuošdavo šventus abrozdus. Petro tėvas, nors ir nemėgo mokslo, irgi buvo šiek tiek prasilavinęs. Nors prie jokių gražumų nelinko. Užtat jo brolis Jonas buvo apdovanotas ypatingais gabumais. Kaime akį traukė jo išpuošta sodyba: išdrožinėtos langinės, aukštas bromas, puošni gyvatvorė aplink visą sodybą. Petro mamos šeima irgi buvo iš gabiųjų, visi Urnikiai turėjo ypatingą talentą muzikai…

Tad, kaip vėliau Petras viename iš savo laiškų giminėms rašė, visi jie, vaikai, „turėjo paveldėję gabumų aukštiems dalykams“. Stipriausius gabumų požymius turėjęs pats Petras… Ir nuo mažens. „Prastosios trobos kukinė ir pečiaus kertelė (mano pirmųjų žingsnių kūrybinė kertelė), kurioje lipdydavau iš miltų minklės, kada mamunėlė virdavo kankolynę. Kepdavau ant gelžinės vištas, gaidžius, juodą „Sabalį“ (šunį), paskiau suodžiais nujuodindavau… Bet kada tėvas užtikdavo belipdant, tai kartais „artisto“ pirštyčiai ašarose užtvindavo…“. “ Klėtis, kamara, buvo mano, dešimtmečio, „kūrybinis kambarys (studija), o po jos grindų nuo tėvo užpuldinėjimo buvo tikroji mano studija: pasislėpęs piešdavau, lipdydavau ir kurdavau iš savo vaikystės sielos išsiveržimus“. Tėvo akyse Petras turėjo ir daugiau nuodėmių. Kitame laiške Petras smalsiai teiraujasi, „kaip tie birštvynai ir tas miškas (pastauninkas), kuriame, kirsdamas virbus kurui, dėl savo grožio pozicijos neliesdavau ir už tai nuo tėvo gaudavau „gardžių velnių“. Jau vaikystėje Petras turėjo ir dar vieną pomėgį – muziką. Jį labai viliojo dėdės Juozapo smuikas, o šis leisdavo jam pasmuikuoti, negailėdavo. Daug vėliau, jau subrendęs jaunuolis, Petras įgyvendino savo slaptą svajonę pačiam pasidaryti tokį instrumentą – vengdamas darbo ūkyje ėmėsi meistrystės. Telšių „Alkos“ muziejuje šiandien galima pamatyti tą pirmąjį Petro „muzikinį išdirbinį“, jo padirbintą smuiką.

O į platųjį pasaulį menininką Petrą išvedė… spinta. „Tėviškiems neapykantos pamokslams“ įkyrėjus iki gyvo kaulo, jis pagaliau pasiryžo ir išėjo. Pirmiausia, pas tetą Barborą Gustienę, paskui – į Videikių kaimą prie Kontaučių. Gyventi į Drūkčius jis daugiau niekada nebesugrįžo. Videikiuose tuojau susibūrė nagingų baldininkų grupelė (vienas iš jų buvo dar tik būsimas garsus dailininkas Juozas Bagdonas). Vyrai darė įvairiausius baldus. Labai nusisekusios buvo Petro spintos – Telšiuose vykusioje jaunųjų ūkininkų pasiekimų parodoje už savo darytą spintą gavo solidžią premiją, dar kitą kartą, Šiauliuose, Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje buvo apdovanotas pirmojo laipsnio pagyrimo raštu ir dovanomis. Ir tada jo darbus pastebėjo Lietuvos seleziečiai, pakvietę Petrą į Italiją Veronos Don Bosco mokykloje mokytis medžio drožimo. Po dviejų metų baigęs mokslus Italijoje ir įgijęs medžio drožybos specialybę Petras grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Kauno Vaikelio Jėzaus draugijos berniukų mokykloje medžio skulptūros mokytoju. Netrukus vedė Adolfiną Smilgevičiūtę iš Vilkaičių kaimo.
Po septynerių metų, praleistų Kaune, Petras vėl išvyksta į Italiją, dabar jau gavęs Švietimo ministerijos stipendiją dekoratyvinės skulptūros studijoms Milano Moncos pramoninės dailės institute. Kad buvo gabus ir vertinamas studentas, aišku iš to, kad jį mokęs profesorius pakvietė jį visai vasarai paviešėti jo namuose Florencijoje. Su pilnu išlaikymu! Kitomis vasaromis Petras savo skulptūras lipdė jau Drūkčiuose (didžiausiam kaimo vaikų džiaugsmui).
Iš Milano, studijas baigęs su pagyrimu, išvyko į Romos karališkąją meno akademiją, Dekoratyvinės tapybos skyrių. Vakarais dar lankė freską, mozaiką, medžio polichromiją. „Lig angelas sargas mane traukė studijuoti“, rašys jis vėliau. Ir nors tekdavo miegoti Akademijos šiukšlių kamaroj (slapta susitarus su sargu) ant cemento grindų, „pilvelį priplojus prie nugarkaulio“, viltis ir užsispyrimas siekti savo niekada jo neapleido.

Po studijų Italijoje į Lietuvą Petras Lukošius vėl grįžo 1939-aisiais. Pilnas noro ir energijos nuveikti kažką gero. Buvo paskirtas Vilniaus dailės akademijos Skulptūros studijos instruktoriumi, priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą, savo kūrinius eksponavo parodose Kaune, Vilniuje. Tačiau karo metai buvo sudėtingi, kaip ir visiems. Yra likę Petro rašyti prašymai – kad išlikti gyvam, kad gauti bulvių…
1943 m. pavasarį ar rudenį visi trys broliai Lukošiai vėl susitiko Drūkčiuose. Mėšlavežyje. Ir tai buvo paskutinis jų kartas kartu. Petras tada pasakė išvykstąs į vokiečių valdomą Austriją.
Kada tiksliai Petras Lukošius visiems laikams paliko Lietuvą, neaišku. Yra žinoma, kad karo metais jis gyveno Austrijoje, Italijoje, Šveicarijoje. 1945 m. mokėsi Vienos dailės akademijoje, po to išvyko į Pietų Ameriką, vėliau – į Indiją.

Austrijoje Petras vėl studijavo. Šįkart – portretą. Taip ne tik išsigelbėjo nuo priverstinių vokiečių darbų, bet ir neblogai „prasisuko“ – austrai grįžusiems iš fronto savo kariams užsakydavo nutapyti portretus. Ir mokėjo labai gerai. Bet iš Austrijoje teko bėgti. Per kalnus, į Šveicariją. Keturių kilometrų aukštyje pagautas vokiečių kareivių ir pasodintas į kalėjimą sušaudymui, laimei, spėjus pasibaigti karui, to išvengė. Šveicariją pėsčiomis per kalnus, galiausiai, jis vis dėlto pasiekė, vėliau ir stipriai nušalusiomis kojomis. Paskui visą likusį gyvenimą savo nesveikoms kojoms ir ieškojo taip labai reikalingos šilumos.
Venesueloje per kone 20 ten praleistų metų Petras Lukošius (Lukas) pastatė ne vieną grandiozinį paminklą, ne vienas jo sukurtas altorius papuošė miestų ir miestelių bažnyčias. Skaitydamas meno paskaitas Los Andes universitete ir turėdamas „daug laisvo laiko“ tuo pačiu metu baigė… odontologijos studijas. Įsteigė laboratoriją ir dirbo joje dantų techniku, laikrodininku, auksakaliu.
Vėliau, jau Indijoje, Petras vėl atsidavė studijoms – Rabindranato Tagorės universitete Santiniketane gilinosi į indų, japonų ir kinų meną. Viename laiškų Petras prisipažįsta: “Rektorius ir profesoriai nustebo, kad tokiame amžiuje (60) aš galėjau gauti stipendiją… Juk čia aišku kaip dieną: Gandhi dvasios veikimas į mano dvasią“. Laiškuose giminėms jis ne kartą prisipažins, kad tas trumpas dvejų metų Indijos laikotarpis „iš viso gyvenimo griausis buvo“. Universitetas suteikė Petrui galimybę mėnesį veltui pakeliauti traukiniu ir aplankyti šalies istorines vietas, daug pamatyti ir patirti. Indija „įstatė į tikrąjį dailės kelią ir atidarė į platųjį pasaulį mistiškus vartus“, rašė jis.

Trumpam vėl grįžęs į Venesuelą Petras, netrukus išvyko į Ameriką, Los Andželą. Tačiau gavęs kvietimą vesti „Vakarų metodo meno kursus – tapybą ir architektūrą“ universitete, vėl, jau antrą kartą išvyksta į Indiją. Ten dėsto ir, tuo pačiu, toliau pats studijuoja meną ir mokosi hindi kalbos. O pažintis su buvusiu Indijos karaliumi King Bhagvan ir didenybės reikalavimas apsigyventi jo „palociuose“, Petro gyvenimą pavertė išties „auksiniu“. Tačiau „himną giedančius paveikslus“ Petras norėjo kurti ne puošniuosiuose rūmuose, bet Indijos kaimo bakužėse, kur Indijos moterys audė spalvingas drobes. Nepaisant to, karaliui per dvejus viešnagės metus jis nutapė drobių, portretų, sukūrė karališkosios giminės biustų ir skulptūrų. Aplankęs Mahatmos Gandžio žūties vietą, Petras laiškuose vėl prabyla apie į Indiją vėl atvedusį stebuklingą „dvasios lygio ryšį“.
Nors 1969-ais Petras Lukošius vėl grįžta į Los Andželesą, Indijos jis nepamiršo niekada. Laiškuose svajoja „nusipirkti Pietų Indijoje, Pondicheri, sklypelį ir tenai praleisti ramiai prieš abraominės savo kelionės dienas“. Tik Indijoje, anot Petro, kiekvienas gali rasti susivienijimą su dvasiniu pasauliu.“
Niekada nepamiršo Petras ir tėviškės – nors gyvenimas ten nebuvo lengvas dėl tėvo nesupratimo ir nemeilės, mintimis ir laiškais vis grįždavo į ją. Visada domėjosi artimųjų sveikata, tikėjosi kada įamžinti artimųjų atminimą Lieplaukės kapinėse. Būdamas 75-erių paprašo giminių atsiųsti anglų-lietuvių, lietuvių anglų kalbų žodynus ir lietuvių kalbos gramatiką – užsispyręs dar pasimokyti.

Keletas minčių iš 1974 m. Santa Monikoje rašyto laiško Petraičiams ir Lukošiams: „Nežinau, kur sustosiu įvykdyti savo visų vargų „pėdsaką“. Ar Himalajuose, Meksikoj, Afrikoj ar Indijoj. Kadangi pasaulis „pražūties katile“ verda, nieko tikra nebeliko ant žemės. Taigi aš, gerai apgalvojęs, nutariau pasidaryti savo asmeninį muziejų (savo pėdsaką). Visas mano amžiaus gyvenimas bus sukoncentruotas po žeme, tame požemyje koncentruosis mano kūriniai… O ta varginga Drūkčių „žvaigždelė“ buvo persekiojama ir niekinama ne tik kai kurių paprastų asmenų, bet ir klebonų, ir dar tėvo… Man tokias temas palietus darosi žiaurus vaizdas ir žiauri praeitis, šiandien nugalėta. Esu vainikuojamas svetimų kraštų!“
O dar po metų gimines pasiekė toks Petro laiškas: „Pas mane įvyko dideli pasikeitimai: esu jau Amerikos pilietis ir pakeičiau vardą… Pasirinkau (vardą) iš senosios mūsų protėvių šaknies – sanskrito kalbos: Dhula – „Žemės dulkė“ ir pavardę Yatri – „Keleivis“. Dar pranešė toliau studijuojąs indų filosofiją ir jogą.
Giminaičiams Lietuvoje nebuvo lengva suprasti keistą Petro žingsnį. „Gavęs Jūsų laiškutį labai nustebau – rašo kažkoks nepažįstamas žmogus. Skaitau: Dhula… Žemaitiškai, kas yra dulios, arba kitur – vadinamosios dulinės, žinau – grūšios: žinau cukrines, kiaulgrūšes ir kitas. Bet čia Dhula. Ir tik skaitydamas laišką išsiaiškinau, kad Dėdė – tai ne grūšė, bet tas pats padorus žemaitis, tik perkrikšytas – pakeitęs ir vardą ir pavardę, pilietybę, nežinau, gal dar ir tautybę…“- parašė V. Petraitis laiške Dėdei į Ameriką.
Petro neužgavo kandoki giminaičių žodžiai, jis ir toliau laiškuose į Lietuvą kalbėjo apie pasikeitusį savo požiūrį į gyvenimą ir surastą tikrąjį kelią.
Paskui – tyla. Petras niekada daugiau nebeparašė. 1958 metų lapkritį spaudoje pasirodė oficialus pranešimas apie JAV lietuvių laikraštyje paskelbtą informaciją, kad mirė Dhula Yatri ir ieškoma jo giminių.

Rudenį aplankėme Drūkčius. Pavargusią Lukošių giminės sodybą vis dar supa seni medžiai, bet čia buvusio gražaus ir turtingo gyvenimo nelikę nė ženklo. Tik dabar čia gyvenantys, jau kiti, svetimi tą, aną gyvenimą vis dar prisimena…

Parengė Virginija Liutikaitė