85 metai praėjo nuo Rainių žudynių birželio 25 d. 1941 m. Vieno iš 76 žuvusiųjų kontautiškio Liudo Malakausko sesuo Bronė Malakauskaitė-Jankauskienė (1925-2025) prisiminė:
„(…) Tėvai norėjo, kad mes mokyti būtume. Į mokslus leido vyriausiąjį – Liudą. Jis išsimokęs žadėjo kitiems padėti. Kai užėjo 1940 metai, Liudas jau dirbo Telšių įstaigoje. Suėmė, pasodino į kalėjimą, 8 mėnesius išlaikė, o per šv. Joną Rainiuose nužudė. Dar niekas nežinojo, kokie baisūs laikai atėjo, tik į Kontaučius užklydę iš Telšių kalėjimo paleistas vagis pasakė: „Šiais laikais geriau vagimi, o ne doru žmogumi būti.“ Prasidėjo karas, tėvelis, matyt, kažką sužinojęs, išėjo ieškoti sūnaus. Surado… Nagai nulupinėti, šonkauliai sulaužyti, galva kiaurai perdurta, kūnas – vienos žaizdos. Parsivežėme į Kontaučius, pasilaidojome. Ant paminklo buvo iškalti tokie žodžiai: „Rainiuose bolševikų nužudytas…“

Paskutiniais karo metais brolį Antaną paėmė į rusų kariuomenę. Taip ir dingo. Kai ieškojome, atėjo atsakymas: tokio nėra ir nebuvo… Sesuo Benigna susirgo greitąja džiova, mirė. O 1945 m. suėmė tėvelį. (…) Po karo, atmenu, atėjo iš saugumo ir liepė išnaikinti nuo brolio paminklo užrašą „Rainiuose bolševikų nužudytas“, nepatiko jiems tas užrašas. Grasino, kad nuvers paminklą, išveš, jeigu nesutvarkysime. Tada jau ištekėjusi buvau, vyras su mano broliu važiavo, iškalinėjo tuos žodžius, bet širdyje vis vien viskas liko…“
Tekstas – iš „Saulutės“ (1992 06 11, Nr. 24), užrašė Alina Milašienė.