Laiko dulkes nupūtus atrasta vaikystė
Plungės viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Reginos Montvilaitės-Staniulienės knyga „Tapatybė laiko dulkes nupūtus“. Joje autorė pasakoja savo šeimos istoriją, apie Plungės centre praleistą vaikystę. Knygoje – ir susirašinėjimas su Izraelyje gyvenančia vaikystės drauge Chaviva Beer-Shevoje. R. Staniulienė geranoriškai leido spausdinti ištrauką iš atsiminimų bibliotekos svetainėje, o susidomėjusieji knygą ras bibliotekoje.

Šeima. Butas
Mano tėveliai Mykolas (inžinierius) ir Elena (sekretorė) susitiko Šiauliuose, tėvas tvarkė darbo popierius, mama juos pasirašė. Elegantiška moteris pakvietė simpatišką vyrą į svečius, šis sutiko. 1944 metais, balandžio 4 dieną įvyko vestuvės. Mykolui Montvilai 33, o Elenai Aleksandravičiūtei 34 metai. Netrukus pora susilauks pirmagimio. Po metų antro sūnaus, dar po metų – trečio. Sūnūs pasaulį išvys skirtingose Lietuvos vietose: vyriausias Gastonas (1944) ir jauniausias Vytautas (1948) Barsukynėje (Kelmės raj.), o vidurinysis Virgilijus (1946) Raseiniuose. Po septynerių metų Plungėje gims mergaitė Regina (1955). Mamai 43 m., tėvui – 42 metai. Broliams tuo metu buvo 11, 9, 7 metai.

Namas stovėjo išsikišęs trijų gatvių sankirtoje. Mašina kas nors leisdamasis nuo kalniuko, galėjo į jį stuktelti. Vieną žiemą taip ir nutiko. Naktį į kambarį įčiuožė sukvežimio nosis, sustojo prie mamos lovos. Tėvas pažeistą sieną apdengė toliu, po juo pripylė kelis sluoksnius šlakų, sutvirtino lentų juostomis. Sulopytas avarinis namas stovėjo dar trisdešimt metų, iki aštunto dešimtmečio, kol buvo nugriautas. Tame dviejų aukštų komunaliniame name pokaryje gyveno keturios lietuvių šeimos ir rusų karininko šeima. Avarinis namas skurdžiausioje miestelio gatvėje buvo be kanalizacijos ir šildymo. Šulinys ir tualetai kituose kiemuose. Gatvės vienas šonas atitvertas tvartų eile. Tėvai turėjo du – viename anglys, malkos ir visoks „barachlo“, kitame – penimas paršiukas. Nuolat stigo maisto, tad skerstuvės labai praversdavo. Bėda buvo tik ta, kad paršelis ne visada užaugdavo. Po namo dalimi buvo bendro naudojimo rūsys. Vidun įeiti galėjai susirietęs, beveik keturiomis, tamsoje grabinėdavai, norėdamas ką nors pasiimti ar pasidėti. Tik pro atdaras rūsio duris įsliuogdavo dienos šviesa. Daugiausia jame buvo laikomos daržovės, aš pamenu tik mūsiškį bulvių kampą. Namo dešinėje mašinos iš M. Melnikaitės gatvės suko į riestą Palankės gatvelę, nutįsusią palei apsemtą pievą.

Mūsų butas – trys kišeniniai kambariai, virtuvė su krosnimi-virykle. Šiais laikais visas plotas būtų kaip vieno kambario butas. Sunku buvo gauti anglių ir malkų. Broliai naktimis vogčia parsitempdavo iš kito miesto galo, kur dieną naktį dundėjo traukiniai. Kai nebuvo kuo pakurti pečiaus ar dingdavo elektra, turėjome „kirogazą“ ir žibalinę lempą. Virtuvėje stovėjo mažas dviaukštis bufetas. Viršuje, už durelių stiklo, kelios piltuvo formos taurelės ant kojelės, šimtgraminins stikliukas, du miniatiūriniai porceliano puodeliai kavai. Tokį pat servizą su puodeliais mačiau Juodkrantės muziejuje. Desertinės lėkštės: porcelianinė mėlynais baltais raštais, kita – skaidraus žalio stiklo, abi tarsi prabangos likutis iš Gruževskio dvaro. Mama sakė, kad tie indai – jos vestuvių dovanos.

Virtuvėje kabėjo laikrodis su gegute. Laikas caksėjo užsikirsdamas. Tėvas timptelėdavo svarelius ir geležinis paukštelis atgydavo. Pro vienintelį langą buvo galima matyti gretimo namo sieną, esančią vos kelių metrų. Tame siaurame ruože tarp dviejų namų žaisdavome kvadratą ir futbolą. Nuo palangės, kuri tik metro aukščio, galėjau be vargo nulipti. To siauro praėjimo gale – varganų trobesių kiemas, viename jų gyveno rabino šeima. Apie jo gražuolę dukrą Feigą kaimynai šnabždėjosi – ten durys ir naktį neužsidaro. Kitame kiemo gale seserų Onelės ir Marelės skurdus namelis, sodas, šulinys. Už jų –„šulė“ sinagoga.

Galiniame kambaryje du langai žvelgė į skirtingas gatvės puses. Mūsų salonas. Prie vieno lango, ant vinies pakabinta tėvo gitara. Stalas, dvi kėdės aukštom atkaltėm. Tarp lango ir pečiaus trumpa nutrintu aksomu sofa, galai įrėminti rulonais. Naktį ji virsdavo lova man, dieną –sėdkėde prie stalo. Mamos lova kitoje kambario pusėje. Etažerė, suvenyriniai mažmožiai, nuotraukos, knygos. Tame kampe, į kurį trenkėsi sunkvežimis, televizorius „Raduga“.

Pereinamajame kambaryje brolių lova, siuvimo mašina, skrynia, vėliau vietoj jos pastatė spintą. Trečiasis – tėvo kambarys, kaip atskira sala – palei langą lova, virš jos kariškas barometras, stalas, radijo taškas, žurnalai, laikraščiai, porcigaras, tėvas rūkė „Prima“ įspaudęs į muštuką. Stalo šonas rėmėsi į žiemą kurenamą pečių, apšildė ir salioną. Senoje spintoje mamos ir tėvo odiniai paltai, prieškario suknelės, bliuzelės, bateliai, kostiumas, švarkas, atskiroje dėžutėje nuotraukų pundelis, suspaustas iki delno dydžio laikraštis apie Stalino mirtį, knyga „Niurnbergo procesas“. Nusitrynusios odos piniginėje saujelė litų, Zikaro medalis – angelas su Lietuvos vėliava.

Melnikaitės gatvėje…
(pervadintoje į Rietavo) pramaišiui su lietuviais gyveno žydai. Senamiesčio aikštė buvo pagrindinė jų smulkiosios prekybos arterija. Už poros kiemų nuo mūsų namo tarsi susiglaudusios stovėjo dvi sinagogos, po rusų okupacijos netekusios savo pirminės paskirties: viena paversta bolševikinės kultūros namais, kita – linų žaliavų sandėliu. Vėliau, jau Atgimimo metais, nugriautos.
Už posūkio iš Melnikaitės (Rietavo) gatvės į Palankės gatvelę, pievos pakraštyje buvo namo gyventojų daržai. Mūsų – didžiausias, bet ir valgytojų daugiausia. Čia tarp lysvių džiūvo skalbiniai, lakstė ir žaidė vaikai, deginosi kaimynai. Pro daržo šoną vingiavo siauras griovys, nuolat pilnas vandens, atitekančio iš kitos gatvės pusės. Jame skendau. Broliams buvo prisakyta mane daboti, bet jie užsižaidė futbolu. Brolis Virgis laiku pamatė pūpsantį sijonėlio parašiutą, ištraukė. Nuo to įvykio mane prižiūrėjo auklė Onelė, gyvenusi gretimame kieme su seserimi Marele. Tame kieme stovėjo rabino namai, šiek tiek tolėliau – dvi sinagogos. Palei gatvę ir kiemuose tarp skurdžių trobesių nuo ryto iki vakaro aidėjo vaikų klegesiai. Virė gyvenimas.

Žiemą pievoje užšalęs koželkos vanduo virsdavo ledo aikštele, savadarbėmis pačiūžomis ir lazdomis vaikai varinėdavo ledo ritulį „šaibą“. Kartą brolio Gastono pačiūžas užsidėjau ir aš, keturiasdešimto dydžio, leidausi nuo gatvės kalnelio kartu su kitais vaikais, atsitrenkiau į stulpą. To vieno karto užteko. Pačiūžos nebedomino. Prisimenu ir dideles lentines roges, tempiamas brolių, jomis, tarsi atkabintomis nuo vežimo, skriedavau sniegu nuo darželio iki namų. Išgriūti iš jų buvo didžiausias džiaugsmas. Tos prisiminimų nuotrupos atspindi pokarį, visko trūko, o labiausiai maisto. Tėvai augino keturis vaikus, dirbo valdiškuose darbuose, pasimatydavome tik vakarais. Darbo savaitė truko šešias dienas, atsikvėpdavo tik sekmadienį.

Greta mūsų „komunalkės“, kylant į kalnelį link Senamiesčio aikštės, tebestovi Tevjė ir Bliumės Grolmanų namas. Tevjė iš karo grįžo neįgalus, žmona buvo prekybininkė. Jiedu turėjo dukterį Liubą ir sūnų Izraelį. Sovietmečiu lietuviai juos apkaltino pagrobus krikščionių vaiką, vos nekilo pogromas. Subėgę prie jų namų žmonės šaukė, stumdėsi, grasino. Vėliau mano draugė Chaviva Tel Avive pasakojo, kad per šurmulį tėvai ją išsivedė į kitą miesto galą pas prie parko gyvenusius Minsterius. Dingusi krikščionių mergaitė buvo rasta ramiai žaidžianti kitame kieme. Po šio įvykio Grolmanai paliko Plungę, išvažiavo į Šiaulius, o apie septyniasdešimtuosius emigravo į Izraelį.

Manęs seniai nebėra Plungėje…
Nebėra nė paties namo, nugriovė 1980 metais. Jo vietoje, žolės salelėje kairėje, kaimynė pasodino dvi slyvas, obelį ir akaciją. Atvažiavusi visada pasivaikštau kiemais, čia ieškau tos mažos mergaitės pėdsakų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, apie 90-tuosius, atsirado Sinagogų gatvės pavadinimas, pakeitęs Melnikaitę.
Mama ilgai saugojo mano vaikišką lietuvaitės kostiumėlį. Balta išsiuvinėta bliuzelė, pūstos rankovės, sutrauktos apvadėliu aplink riešą, suvarstoma tamsiai žalio aksomo liemenė, trumpas, žaliai rudomis juostomis ir tautiniais raštais margintas sijonėlis, žiurstelis, parišamas per liemenį. Aprengta juo buvau tik kartą kažkurioje pradinės klasės šventėje. Nežinau, ar kas blogai atsiliepė, ar išgąsdino, bet mama daugiau niekada neišėmė rūbelio iš skrynios. Po daugelio metų tautinį kostiumėlį padovanojo anūkei, Gastono dukrelei Editai, drabužėlis jai tiko. Vaikiškas tarpukario tautinės Lietuvos liudininkas pražuvo, galbūt taip ir nesupratus jo vertės.

Būdama mažytė mokėjau maldelę „Tėve mūsų, kuris esi danguje…“ bei ketureilį „Angele Sarge, man paskirtasai, būki su manim, mano mielasis, rytą ir vakarą, naktį ir dieną, saugoki žingsnį mano kiekvieną.“ Poterių mokiausi Kelmėje, pas Bartkevičių nuomininkus Orvydus. Vieną vasarą tetos Stasės palydėta Kelmės bažnyčioje priėmiau Pirmąją Komuniją. Nesupratau, ką man sakė kunigas per išpažintį prie langelio. Padariau tai, ko norėjo mama. Plungėje kukliai švęsdavome ir Kalėdas, ir Velykas. Kalėdos būtinai su šienu po balta staltiese. Prie lovos mama spintelėje turėjo mažytę maldaknygę. Prieš miegą kambarį peržegnodavo į visas keturias puses. Po galva dvi pagalvės – didelė ir maža. Ryte išpurendavo pagalves, lovą užtiesdavo balta kapa persižegnodavo ir užsidarydavo virtuvėje. Joje, išsirengusi iki pusės, prausėsi šulinio vandeniu… Kiekvieną rytą.

Mama
1966 m. mama pradėjo dirbti stambiausioje Plungės įmonėje „Linų audiniai“ direktoriaus A. Čerškaus sekretore. Sovietmečiu visko trūko. Ne vienas fabriko darbuotojas, nugvelbęs drobės gabalų ir kitokių gaminių, parsinešdavo į namus. Žmonės tokių pasisavinimų nelaikė vagyste. Valdiškas šeimininkas abstraktus, o asmeninins poreikis visada konkretus… Svarbu neįkliūti. Tokie produkcijos pasisavinimai buvo įprasti visiems darbo kolektyvams. Tarnautojai žinojo, kad Montvilienės tuo valdišku geru nesugundysi. Niekas negalėjo priversti jos paimti ką nors, kas ne jos. Mama laikėsi savo principų ir vertybių, nesivėlė į intrigas ar apkalbas. Gal žmonėms norėjosi, kad ji būtų kaip visi. Gal kam ir nepatiko jos orus išskirtinumas. Manau, kad būtent už laikyseną – sąžiningumą, santūrumą, mandagumą ir atsakingumą – buvo vertinama. Visa darbinė karjera einant tas pačias pareigas. Namuose nekalbėjo apie darbą. Galbūt „užkniedyti“ jausmai padėjo lengviau prisitaikyti ir susitaikyti su sovietine tikrove. Fabrike dirbo ir mano brolis Vytautas.
Vieną popietę mama neįprastai anksti grįžo iš darbo. Atsisėdo salone prie lango, įbedė žvilgsnį į gatvę. Kaip visada santūri ir uždara. Ant stalo sauja šokoladinių saldaini. „Čia tau“, – tarė. Nuo šiol sekretorei-mašininkei nebereikės anksti keltis, praustis lediniu vandeniu iki pusės, eiti iš vieno miesto galo į kitą, vakare tuo pačiu keliu grįžti į namus. Saldi padėka į pensiją išėjusiai darbuotojai. Išsivyniojo vieną blizgų “Raudonųjų aguonų” saldainį. Daugiau nebelietė. Po dienos namuose prasidėjo skalbimo maratonas. Tėvas nespėjo nešti kibirus iš šulinio. Ant krosnies puoduose burbuliavo skalbiniai. Prasidėjo kitas mamos gyvenimo etapas. (…)
Nugriovus senąjį namą, mama gavo vieno kambario butą su patogumais. Tėvas į dar tuščią butą daugiabučių mikrorajone „įsikėlė” pirmas – grabe… Išlydėjome jį žemaičių kalnais, dūdomis ir vainikais.

Mamos sociumas susitraukė. Skaitė mano paliktus poezijos rinkinėlius, patikusias eiles persirašydavo. Išsikirpdavo praktiškus virtuvės ar liaudiškos medicinos patarimus. Dalinosi, ką įdomaus radusi, citavo juokingus posakius, aforizmus. Domino koncertų, operų ir operečių transliacijos. Vertino iškalbą, inteligenciją, artistiškumą. Gyveno taupiai ir kukliai. (…) Labiausiai dabar norėčiau turėti jos tarpukario laikų vyšninės spalvos delninę. Moterišką rankinę be rankenos, skirtą specialioms progoms. Kada mama ją pasiimdavo? Kokiomis progomis?..

Regina Montvilaitė-Staniulienė

Parengė Vilma Mosteikienė