Šį pavasarį mirė Birutė Smilgevičiūtė (g. 1942 m.), plungiškė, kilusi iš Vilkaičių kaimo, bibliotekos bičiulė. Tyliai išėjo tylus žmogus. Teko ją aplankyti dar žiemą, o po to paaiškėjo, kad su Birute (beje, tremtyje jos vardas buvo surusintas Biruta) jau anksčiau kalbėjosi „Žemaičio“ korespondentė Roma Mėčienė, kurios straipsnis išspausdintas kraštotyrininkės Apolonijos Girdžiūnienės knygos „Pasižvalgius po Žemaitiją“ III dalyje. Knygos autorei sutikus, pasidalinsime keliais epizodais apie Birutės šeimos likimą po karo. Kaip įprastai, B. Smilgevičiūtė daugiausia pasakoja apie kitus, apie save – tik prabėgom. Man pačiai iš pokalbio su ja labiausiai įstrigo prisiminimas, kad mama į tremtį pasiėmė rankinį kavos malūnėlį. Lyg nujausdama…
1944 m., pasklidus žiniai, kad frontas artėja ir rusai netrukus bus čia, Julijonas ir Eugenija Smilgevičiai į vežimą susikrovė šiek tiek turto, pasiėmė vaikus ir patraukė į Vakarus. Namams tolstant, matyt, tėvo širdį užgulė netekties skausmas ir baimė dėl ateities, tad jis apsisprendė grįžti. Šis jo sprendimas pakeitė visos šeimos gyvenimą ir nulėmė ateitį. Gyvenimas ten, Vakaruose, jiems būtų buvęs gerokai lengvesnis negu kitiems bėgliams. Mama Eugenija (Džesika – taip ją visą gyvenimą vadino artimieji) Smilgevičienė, buvusi Armonaitė, gimė 1916 m. JAV, tad turėjo ne tik Lietuvos, bet ir Amerikos pilietybę. Bet… nepanorus trauktis į Vakarus, teko keliauti į Rytus.
Didžiausia šeimos „nuodėmė“ – 40 ha žemės, kurią valdė Birutės tėvai. To ir pakako, kad 1945 m. J. Smilgevičių rusai išvežtų į lagerį Karelijoje, prie Belomoro kanalo. Iš ten jį paleido po beveik dvejų metų. Grįžęs iš Karelijos tėvas sakė, jog ištrūkti iš to pragaro tesugebėjo retas. Jam pasisekė, nes neblogai nusimanė apie techniką. Tai pastebėję, prižiūrėtojai lietuvį įdarbino kepykloje. J. Smilgevičius ne vien savo, bet ir kaimyno Zenono Vagnoriaus, buvusio premjero Gedimino Vagnoriaus tėvo, gyvybę išsaugojo.
Grįžus tėvui, šeima ir toliau gyveno Vilkaičiuose, žadėjo statytis naują trobą. Tačiau kažkas pranešė, kad juos gali ištremti, ir patarė bėgti. Smilgevičiai atvažiavo į Plungę ir apsistojo pas pažįstamus Telšių gatvėje. Deja, tai nepadėjo. Netrukus juos kažkas išdavė ir 1949 m. kovo 26-ąją šeima jau dardėjo į Sibirą.
Tremties vietoje, Abakano miestelyje, buvo daug metų neveikiantis malūnas. J. Smilgevičius ėmė jį ir sutaisė. Tai padarė įspūdį ne tik vietos gyventojams, bet ir kolchozo pirmininkui. Lietuvį tuoj pat paskyrė į malūną. Pradžia buvo labai sunki. Vaikai ėjo į mokyklą (Birutė – į pirmą klasę), motina dirbo ten, kur siuntė, o tėvas – malūne. Ką galėjo parduoti ar iškeisti, taip ir padarė, o už darbą mokėti čia niekas neskubėjo. Tuomet tėvas pasiryžo ir nuėjo pas kolchozo pirmininką grūdų prašyti. Šis, išgirdęs prašymą, sodriai nusikeikė ir paklausė: „Kur tu dirbi?“ „Malūne“, – atsakė tremtinys. Pirmininkas dar kartą nusikeikė ir drėbė: „Tu dirbi malūne, o tavo vaikai badauja?!“
J. Smilgevičiui atrodė nesuvokiama, kad pats pirmininkas jam liepia… vogti. Grįžus namo, žmona prisiuvo nemažas kišenes, tad jis kaskart į namus parsinešdavo grūdų. (Štai tada ir pasitarnavo iš namų atsivežtas kavos malūnėlis. – VM)
Birutės tėvas ne tik malūną suktis privertė, kitus mechanizmus sutvarkė, bet ir triratę karo invalido mašinėlę tikru automobiliu pavertė. Ji prisimena, kaip jis tą triratę nedidukę mašinėlę iš vietinio nusipirko. Prie jos daugybę dienų plušo, kol ši tapo į tikrą automobilį panaši. Paskutinius darbus baigė Lietuvoje.
(…) Atėjo 1958-ieji. Pagaliau Smilgevičių šeima sulaukė leidimo grįžti į Lietuvą. Tėvai išvažiavo vieni, nes vaikai liko baigti mokslų. Baigusi 10-tą klasę ji nuvažiavo pas brolį Romą į Krasnojarską, ir juodu drauge grįžo į Lietuvą. Tame nedideliame bute S. Nėries gatvėje, Plungėje, tilpo visa šeima. Brolis Romas bandė įsigyti miškininko profesiją – nepasisekė. Etiketė – tremtinys. Tada jis išvažiavo į tuometinį Leningradą ir įstojo į miškininkystės akademiją. Romo pavyzdys Birutei aiškiai parodė, jog apie aukštąją mokyklą Lietuvoje neverta nė svajoti. Ji su broliu Algiu dirbo „Linų audinių“ fabrike. Nustebo, kai administracija jai pasiūlė važiuoti į Leningrade rengiamus dviejų mėnesių parengiamuosius kursus, kuriuos baigusi, įstojo į Leningrado tekstilės institutą. „Linų audiniuose“ B. Smilgevičiūtė dirbo ir pamainos, ir įrengimų meistre, ir saugumo technikos inžiniere. Vėliau perėjo dirbti į Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą vyriausiąja technologe.
B. Smilgevičiūtė: „Prieš gerą dešimtmetį mane vis dažniau ėmė į Vilkaičius traukti. Kasmet, balandį, vis nuvažiuodavau ir dabar važiuoju gervių pasižiūrėti. Nuvažiavusi prisimenu, kas kur stovėjo. Kai grįžome, naujojoje senelių troboje jau buvo įsikūrusi kolchozo kontora. Mūsų namelyje taip pat gyveno svetimi.(…)
Laukuose, apie 50 metrų nuo kelio, gulėjo didžiulis akmuo. Sumaniau jį atvilkti prie kelio ir pastatyti savo artimiesiems. Padėjo ūkininkai Lina ir Alfredas Andriuškai – jie tą akmenį ir atitempė. Žiūrėdama į kiekvieną pavasarį sugrįžtančias gerves, mąstau, jog tie, kurie amžiams liko atplėšti nuo namų, tik paukščiais į juos ir grįžta. Taip ir gimė užrašas ant akmens. (…)“
Ištrauka iš R. Mėčienės str. „Žemaityje“, 2017.03.17.
Parengė Vilma Mosteikienė
