Rugsėjo 19 d. Plungės viešojoje bibliotekoje buvo ne eilinis šeštadienis. Čia sukūrėme puikią skaitymui ir skaitantiems skirtą šventę. Visą dieną čia vienas po kito keitėsi ne tik lankytojai, bet ir renginio dalyviai, pašnekovai, atlikėjai. Pradėjome šventę, kaip ir būtų galima tikėtis, diskusija apie skaitymą iš esmės. Joje dalyvavo knygyno „Juodas šuo“ įkūrėjas Tomas Lučiūnas, skaitymą socialiniuose tinkluose populiarinanti Gabrielė Abromavičiūtė, bendruomenės narė ir aktyvi skaitytoja Alma Vasiliauskienė, bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Uršulė Padagienė bei pokalbį moderavusi kūrėja bei aktyvi bendruomenės narė Simona Stuopelytė. Palietėme nemažai su skaitymu ir knygomis susijusių temų, pasidalijome rekomendacijomis bei tendencijomis, sukome galvas atsakydami į klausimą, kokią knygą reikėtų pasirinkti, jei pasaulyje liktų tik viena. Tik pasibaigus diskusijai ir pašnekovams užėmus vietas tarp kitų renginio dalyvių, su mumis jau sveikinosi vertėjas, literatūros kritikas ir eseistas Laimantas Jonušys, visą valandą paskyręs istorijoms apie Leonidą Donskį – apie jo knygas, jo prasmingas mintis, išskirtinį mąstymą bei didžiulį intelektualinį bagažą. Leonidas Donskis gebėjo į kasdienio gyvenimo reiškinius pažvelgti plačiau ir giliau, o mes, šiandien skaitydami jo kūrybą, Donskio išmintį galime semti saujomis, o ir prisiminti svarbu, jog „Gyvenimą reikia gyventi suvokiant, kad jis gali bet kada nutrūkti“.
Po nostalgiškų prisiminimų apie filosofą Leonidą Donskį nusikėlėme į kiek kitokį pasaulį. Į pasaulį, kuriame gyvuoja mistinės būtybės, pasakojamos šiurpės ir vis dar klesti mitologija. Apie tai, kaip mitologija ir folkloras persikelia į šiuolaikinę grožinę literatūrą, kaip keičiasi mūsų santykis su šiurpą keliančiomis būtybėmis ir kodėl mums vis dar įdomios senosios istorijos, kalbėjosi rašytoja, iliustruotoja Kotryna Zylė ir etnologė, prof. dr. Laimutė Anglickienė. Taip įdomu į šiurpių istorijų pasaulį buvo pažvelgti ne vien per rašytojo akinius, bet ir per mokslo prizmę. Jei kartais labai norėjote atvykti, bet aplinkybės susidėliojo kiek kitaip, turime jums knygos rekomendaciją – Kotrynos Zylės „Siela sumuštinių dėžutėje. Šią knygą įkvėpė vaikystėje girdėtos istorijos. Rašytojos tėtis mėgo pasakoti apie įvairius žmogaus susidūrimus su raganomis, baubais ar kitomis mitologinėmis būtybėmis. Autorė šias istorijas įvilko į šiuolaikinį rūbą, tad nusiteikite, kad šiandieniniai siaubūnai gali gyventi po jūsų lova, kaimynystėje ar spintoje. Čia ragana pagrobusi pieną gali užpilti apatinio buto kaimynus, o su dvasiomis susisiekiama telefonu. O kur dar tai, kas slypi sumuštinių dėžutėje!
Atsikvėpti nuo pokalbių ir pramankštinti kojas, pakilome į bibliotekos Bokšto parodų salę. Ten mus pasitiko tekstilininkė, menininkė Rasuolė Andriukaitienė bei jos etnografinių audinių paroda. Rasuolės darbuose dominuoja lino spalvų žaismas ir tradiciniai lietuviški raštai. Menininkė apie save sako: „Pajautimas, kad manyje gyvena amatas (būtent audimo), matyt, seniai gyslomis tekėjo. Užteko pamatyti senuosius meistrus, kurie audžia, kad atgytų praeities kodai, kuriuos atspindi protėvių mums palikti audiniai. Taip užsikrėčiau gerąja bacila, kuria gyvenu ir su jumis dalinuosi.“ Ko verta buvo vien paroda, o dar pačios Rasuolės surengtas mums koncertas sužavėjo ne tik susirinkusius festivalio dalyvius, bet ir keturkojus jų augintinius, ramiai tysojusius besiklausant gitaros skleidžiamų melodijų.
Vakarą vainikavome pasivaikščiojimu po Plungės parką. Taip taip, gali skambėti kiek banaliai, bet galime drąsiai teigti, jog tokių „kelionių“ po jau šimtus kartų numintus takelius pasitaiko gana retai… Vaikščiojome ne vieni, o sekdami paskui priešakyje žengiančius Rytį Zemkauską bei Petrą Vyšniauską. Rytis Zemkauskas – patyręs žurnalistas, meistriškai valdantis žodį ir interviu imantis su nepaprastu gebėjimu kalbino vietinį, plungiškį Petrą Vyšniauską – tarptautiniu mastu pripažintas virtuozą, išsiskiriantį meistriška improvizacija, unikaliu skambesiu ir svarbiu indėliu į šalies muzikos kultūros raidą. Išmaniųjų technologijų pagalba kiekvienas iš mūsų tą pokalbį girdėjome, kartu juokėmės ir dar kai reikėdavo, paantrindavome Petrui, kai kildavo koks klausimas susijęs su gimtu miestu. Nė nepastebėjome, kaip tas laikas praėjo, o mes apsukome didžiausią ratą palei Babrungą. Tikriausiai simboliška, kad „Rugiuose prie Babrungo“ baigėsi pasivaikščiojimu šalia jo. Bet to mes ir siekėme, sujungti skaitymą, miestą bei čia gyvenančius ir kuriančius.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Plungės rajono savivaldybė.
