Spalio mėnesį bibliotekoje įvyko projekto „Literatūriniai susitikimai Plungės viešojoje bibliotekoje: tegu kalba vertėjas“ baigiamasis renginys – Lenkų literatūros vakaras, skirtas šių dienų lenkų literatūros žvaigždės, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk kūrybai, jos romanui „Jokūbo knygos“ pristatyti.
„Jokūbo knygos“ – išskirtinis reiškinys lietuvių literatūroje, tad šio kūrinio pristatymu užbaigti projektą buvo ir prasminga, ir smagu. Į renginį atvyko vertėjas Vyturys Jarutis – 2024-ųjų Šv. Jeronimo premijos (aukščiausias vertėjo apdovanojimas, skiriamas tik kartą gyvenime) laureatas, šį titulą pelnęs už „profesionaliai ir vienodai sėkmingai išverstus skirtingos stilistikos lenkų literatūros autorius, už kalbos pojūtį ir atidumą žodžiui“. Į renginį neatvyko, bet nuotoliu prisijungusi renginyje dalyvavo, vertėją šnekino literatūros kritikė, literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Čerškutė, šiuo metu dėstanti Varšuvos universitete.
* * *
Č.: Kadangi projektas vadinasi „Tegu kalba vertėjas“, tai Vyturio man dabar labai rūpi klausti, kas jį, fiziką, paakino pasirinkti grožinės literatūros vertimą.
J.: Kad stojau ir studijavau fiziką, gal lėmė tėčio genas: mano tėtis, žemaitis nuo Vidsodžio, pokario metu baigęs mokyklą, trūkstant mokytojų, Šiauliuose įstojo į trumpus mokytojų kursus ir, juos baigęs, mokykloje dėstė fiziką. Paskui tėtis tapo inžinieriumi, ir vienas jo bendradarbis man kartą pasakė: „O, fizika – tai labai aukštas kalnas“. Čia „kalnas“ – tarsi alpinistinis terminas, kalnas – kaip objektas, į kurį reikia įkopti. Aš įsigudrinau neįkopti į tą kalną, būti jo papėdėje, bet fizikos studijas baigiau visai sėkmingai. Netrukus prasidėjo visokie išbandymai: griuvo santvarka (ir ačiū Dievui, kad jinai griuvo!), kartu su ja – visa mokslo, aukštųjų mokyklų funkcionavimo sistema. Aš, kaip ir dalis kitų fizikų absolventų, ėmiau mąstyti, ką kita įdomaus būtų galima veikti. Likimas mane nubloškė į prekybą knygomis, ėmiau domėtis jų turiniu, kaip jos rašomos, verčiamos ir taip pamažu dreifavau į pirmuosius bandymus versti.
Č.: O kodėl lenkų kalba?
J.: Lenkiško kraujo turbūt neturiu, bet mano mama yra gimusi pačiame Lietuvos-Lenkijos pasienyje – dabartiniame Marijampolės rajone, Kalvarijos savivaldybėje, Liubavo miestelyje, į kurį nuo 5-erių metų mane „ištremdavo“ ištisoms vasaroms, tai aš ten, prie tos Lenkijos sienos, esu praleidęs visą savo vaikystę ir jaunystę. Ten be jokių kliūčių dar buvo galima žiūrėti Lenkijos TV. Taigi, mano ryšys su lenkų kalba yra tiesioginis, natūralus.
Č.: O. Tokarczuk – reto kalibro rašytoja, unikaliai gebanti rašyti ir fragmentą, ir didžiulį pasakojimą (“Jokūbo knygos“). Tai išskirtinis dalykas. Gerb. Vytury, kaip žmogui, visiškai nieko nežinančiam apie O. Tokarzcuk, apibūdintumėte rašytoją?
J.: Keliais sakiniais to nepasakysi. Pirmoji O. Tokarzcuk knyga, kurią perskaičiau lenkiškai, buvo „Praamžiai ir kiti laikai“. Ta knyga mane tiesiog užbūrė. Pajutau, kad tai tekstas, skirtas būtent man. Rašytoja ir aš esame gimę tais pačiais metais, šis faktas yra labai siejantis mane su Olga. Jai dar labai patiko mano vardas – tokios buvo pirmosios sąsajos su rašytoja. Vėliau ryšys su Olga tęsėsi tai suintensyvėdamas, tai apmirdamas, nors, tiesą sakant, aš pats to ryšio ar bendravimo su rašytoja nesiekiau, nes jaučiau savotišką nevisavertiškumo kompleksą – man toli iki tokio lygio rašytojos, tokio išprusimo ir patirties, jos fantazijos. Nesistengiau, neieškojau jokio tvirto kontakto, tačiau likimas mus vis suvesdavo. Lemiantis veiksnys, be abejo, buvo literatūra. Olga kuo toliau, tuo labiau mane žavi savo nežabota fantazija. Visos jos idėjos – iš kažkokio dangaus, iš kažkokių sferų… Tai mane labai traukia ir žavi.
Č.: Jūs, Vytury, „Jokūbo knygas“ pradėjote versti vos joms pasirodžius, ir per tą laiką, kol jos išėjo, Jūs dar išvertėte kitus O. Tokarczuk romanus. Kaip sekėsi versti?
J.: Visą Olgos kūrybą aš visada sekiau, bet ne dėl to, kad labai domėčiausi lenkų literatūra, o todėl, kad Olga man labai artima savo dvasia. Kai 2016 m. lenkiškai pasirodė „Jokūbo knygos“, perskaičiau ir pagalvojau, jog reikėtų išversti, turėjau daug paskatų ir įkvėpimo. Pradėjau, neblogai sekėsi, bet Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla paprašė išversti kokią plonesnę Olgos knygą. Tad „Jokūbo knygas“ man teko atidėti į šalį ir imtis „Bėgūnų“ bei „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Kai 2019 m. Olgai buvo paskirta Nobelio premija, LRS leidyklai nebeliko jokių abejonių dėl „Jokūbo knygų“, ir aš tęsiau pradėtą darbą. Su visom pertraukom „Jokūbo knygas“ verčiau nuo 2016 m. iki 2022 m. – gerą šešetą metų.
***
Buvo toks geras neskubėjimo vakaras… Neskubėjo vertėjas, neskubėjo į renginį susirinkę O. Tokarczuk kūrybos gerbėjai, dar klausėmės Vyturio skaitomų „Jokūbo knygų“ ištraukų, dar susirinkusieji klausinėjo, prašė autografų, rikiavosi nuotraukai…
Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Plungės rajono savivaldybė
Projekto vadovė
Genovaitė Matevičiūtė
Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja
