Tomas Petreikis

Prisimenant Oginskius

[…] siūlau susipažinti su dar kam mažai žinomu svarbiu Plungės istorijos šaltiniu – Onos Pleirytės-Puidienės „Autobiografija“, kurios dalį čia ir pateiksime, bet pirmiausia – apie autorę ir jos rankraštį.

1. Pleirytė-Puidienė, vėliau tapusi žymia Nepriklausomos Lietuvos pedagoge, 1903–1904 m. Plungėje vadovavo Oginskienės mokytojų seminarijai, ir 1932 m. „Bangų“ žurnalo 14 ir 15 numeriuose publikavo savo atsiminimus apie minėtą seminariją. […] Siekiant išlaikyti autentiškumą publikacijos kalba ir stilius menkai taisyti. Pats „Autobiografijos“ parašymo laikas tiksliai neaiškus, bet iš paminėtų įvykių galima spręsti, kad buvo rašyta Nepriklausomos Lietuvos pirmaisiais dešimtmečiais. Rankraštis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje.

 

„< … > 1903 m. vasarą kn. M. Karosas atvyko į mane su ypatingu pasiūlijimu. Tolimų Žemaičių kunigaikštienė Oginskienė ieškanti lietuvaitės auklėtojos slaptai lietuvių mokyklai ir aš turinti tą pareigą pasiimti. Pasiūlijimas buvo anais laikais įsakymu ir vos tėvus ir brolį aplankiusi atsiradau Plungėje.

Kaip daugelis aristokratų turtuolių taip ir kunigaikštienė Oginskienė turėjo keistenybių, kurias kas nors panaudoja. Taip buvo regimai ir šiuo atveju, davusiu progos to krašto susipratusiems lietuviams panaudoti našlės kunigaikštienės liūdėsį dėl nesenai mirusio vyro, kurs buvo palankus lietuvių susipratimui.

Inteligentingas ir energijos kupinas Plungės kunigaikštis Mikolas Oginskis buvo prieš pat mirtį bepradedąs rūpintis spaudos atgavimu ir turėdamas Peterburge įtakos bei giminiškų ryšių su caro šeima (jo brolis Rietavo kung. Bagdonas buvo morganiškas caro Aleksandro II sūnus) ryžosi išleisti Ivinskio istoriją, susipažinęs su P. Vileišiu klibino visą spaudos reikalą. Jo ankstyva mirtis nutraukė visas viltis platiems tikslams, kurių buvo laukta, kurių tikėtasi. Užtat džiakonas Jarulaitis ir kiti prikalbino kunigaikštienę našlę pratęsti nabašninko simpatijas lietuviams, pagerbti jo atmintį kokia fundacija. Kunigaikštienė sutiko įsteigti savo rūmuose slaptą mokyklą ir savo lėšomis išauklėti keletą susipratusių lietuvaičių mokytojų, kurių misija turėjo būti: – skleisti tautinį susipratimą ir šviesą tarp jos dvarų darbininkų.

Ideja buvo kilni, plati ir ją vykinti teko man. Bet ideja ir tikrenybė – du nesutaikomu dalyku, o šiuo atveju pasireiškė dar lietuviškas netobulumas jo sumanyme ir įvykinime.

Į Plungę nakčia atvykusi radau puikiai paruoštą man butą, šalutiniame rūmo fligelyje, radau visą eilę lekajų livrejuose, radau brangiai serviruotą stalą, su keliais daviniais, vynu, metre d’hoteliu, tik neradau mokyklos ir mokinių. Kelias dienas stypinėjau po didžiulį, dviem aukštais namą ir puikia oranžerija nežinodama kas veikti. Kunigaikštienė, dar jauna, graži moteriškė priėmė mane maloniai, širdingai įvairindama mano nuobodį. Pati parodė man įstabiai gražų parką, išvadžiojo po savo rūmą pilną brangiausio meno turtų, supažindino su didžiulio rūmo neskaitlingais gyventojais, tik nei žodžiu nepriminė man apie mano pareigas toje įstabioje grožio kunigaikštijoje.

Sekančią dieną pietavau rūme ir tokių ilgų, įkyrių pietų nebuvau dar patyrusi. Mažajame valgomame, už apskrito stalo, kurs blizgėjo nuo krištolo, porceliano ir sidabro, radosi daugiau tarnų nei pietaujančių. Apie stalą tarnai, už kiekvienos kėdės po tarną, prie bufeto metre d’hotelis: vieni pilsto vyną, kiti atima bei paduoda indus, treti daboja mažiausį judėsį ir visa vyksta absoliutėje tyloje. Tiktai po antru daviniu prabildavo kunigaikštienė, duodama leidimą ir kitiems kalbėti; bet kalbos trumpos, nuobodžios. Taip tęsėsi per visus septynis davinius. Tik salionėly prie arbatos bei kavos darydavosi jaukiau ir pati kunigaikštienė patabdavo laisvesnė, žingeidesnė. Tokia ji ir buvo – čia išdidi, puiki kunigaikštienė, čia švelni simpatiška moteriškė, mėgstanti jauną juoką ir pasikalbėjimus.

Gyveno vienui viena didžiuliame rūme, retai išvažiuodavo, retai svečius priimdavo. Virš rūmo plevėsavo gėdulos vėliava ir gėdulos tyla saistė visą dvarą, kuriame prie kunigaikščio tryško džiaugsmas ir linksmybės. Kurčia tyla slapstėsi didžiojoje salėje su Rastriellio piešiniu lubose ir galerija iš kurios skambėdavo orkestras, kaip kapinių urnos stypsojo brangios indų vazos, tuštumon žiūrėjo bočių portretai ir turtingiausios meno drobės. Kunigaikščiui mirus daugelis pasikeitė, aptilo, vien arklydėse pasiliko, kaip buvę – gražiausi balti arabai, juodi ir bėri anglo-saksai ir jaukūs, kaip avinėliai žemaitukai, kuriais ir po šiai dienai tebesididžiuoja Lietuvos valstybės arklydės. Kunigaikštienė mylėjo arklius, lankydama juos kasdien su cukrum bei duona ir visi jie bėgdavo į ją, kaip prijaukinti gyviai.

Dar metėsi į akis nepaprastai gausiai užvesta labdarybė, kuria gausiai naudojosi įvairūs vargšai. Šalia didžiųjų dvaro vartų radosi gražus stilingas mūro rumelis, su bokšteliais, visas, kaip sena pilis skęstąs tarp žalumynų. Čia buvo ambulatorija su nuolatiniu gydytojų ir senelių paliegėlių prieglauda. Gydytojų ir nemokamais galėjo naudotis visa Plungės parapija, senelių rasdavosi nuolat tiek, kiek tilpdavo, o tilpdavo ligi 60 lovų. Pati kunigaikštienė lankydavo juos veik kasdien atnešdama vyrams taboko, papirosų, moterims – saldainių bei kokį kitą gardumyną. Toliau, pakely į miestelį, saulėtoj erdvėj, ažūrine tvora aptvertas, raudonavo kitas mūras – vaikų prieglauda. Čia mažytėse lovelėse rasdavo lopšelius ligi 80 nelaimingų mažutėlių, atsiradusių pasaulyje neteisėtai, iš merginų. Ten augdavo ligi septynių metų, paskiau pereidavo į kitą dvarą, kur buvo prieglauda-mokykla. Ir ties tuo namu sustodavo kunigaikštienės karieta kasdien, grįždama iš bažnyčios ir savų vaikų neturėjusi moteriškė pasilenkdavo prie ne vienos lovelės, paglostydama lepia aristokratės ranka „benkartų“ galveles. Tose kelionėse po savo prieglaudas mėgdavo mane vadžiotis ir tuose momentuose matydavau joje geros širdies žmogų.

Be tų įstaigų labdarybei būdavo dar paskirtos priėmimo dienos pašaliniams vargšams. Kiekvieno penktadienio rytą rinkdavosi į administracijos kenceliariją miestelio biednuomenės žydai, gaudami piniginę pašalpą „šabašui“, kas šeštadienį – krikščionys. Nenumatytom pašalpom bei pašaliniams prašytojams buvo paskirta po 25 rublius kasdieniam padalinimui be to eibių eibės šelpiamų arba auklėjamų studentų, menininkų, klierikų. Ar teisingai administratoriai ir prieglaudų vedėjai aikvojo vargšams paskirtus pinigus, turtus nežinia, nes rūginių būdavo, bet kunigaikštienė neturėjo galimybės visa sukontroliuoti.

Kas ten šiandien tuose rūmuose, kur kadaise ilsėjosi senatvės prislėgti vargšai ir bevardžiai, tėvų nežiną kūdikiai?… Jų globėja, viso netekusi kunigaikštienė Oginskienė gyvena pas brolį Poznaniuje, iš kur buvo kilusi, o Plungės vargdieniai ir šiandien tebeatmena jos duosnią ranką.“ ¹

 

¹Pleirytė-Puidienė O. Autobiografija. VUB. RS. F. 1. – E. 268. – L.

Šis straipsnis buvo publikuotas 2006 m. „Žemaičių saulutėje“ (Nr.35).