Kovo 20 d. Plungės viešoji biblioteka kvietė į išskirtinį renginį – susitikimą su filosofijos mokslų daktaru, politiku, vertėju ir rašytoju Mantu Adomėnu ir žurnalistu, knygų apžvalgininku, literatūros ekspertu Audriumi Ožalu, kurie plungiškiams pristatė M. Adomėno intelektualų šnipų romaną „Moneta ir labirintas“. Minėtasis susitikimas – Plungės viešosios bibliotekos įgyvendinamo projekto „Literatūriniai susitikimai Plungės viešojoje bibliotekoje – paaiškinkit man knygą!“ pirmasis renginys.
Dviejų intelektualų nepaprastai įdomaus pokalbio fragmentą apie knygos atsiradimą, rašymo aplinkybes, knygos žanrą siūlome ir mūsų svetainės skaitytojams.

Audrius Ožalas: „Moneta ir labirintas“ – knyga, tapusi bestseleriu, kurios jau prieš kelerius metus parduota 26 tūkstančiai egzempliorių. Lietuvos mastu tai neįsivaizduojami skaičiai. Net neatsimenu, kad per pastaruosius penkerius metus tiek būtų parduota kokios kitos knygos. Tai knyga, kurios skaitytojais tapo tiek labai rimtą, filosofinę, tiek pramoginę literatūrą besirenkantys knygų mėgėjai. Tad dabar ir norėčiau jūsų klausti: koks buvo lūkestis, rašant knygą, ar rašydamas galėjote įsivaizduoti, kad štai ji bus pristatoma Plungėje?
Mantas Adomėnas: Ne, šito tikrai nesitikėjau, vienintelis lūkestis buvo, kad knyga neliktų nepastebėta. Iš pradžių pats sau negalėjau pasakyti, kokio tai žanro knyga. Taip, rašiau šnipų romaną, bet išėjo ne visai toks. Atrodė, kad tas „kentauriškumas“ gali būti priežastis, kodėl knyga neras skaitytojo. Vėliau, kai žmonės pradėjo apie ją kalbėti, kai ji tapo perkama, kai „Vagos“ knygynuose ji pakilo į dešimtuką, – man tai buvo netikėta. Taigi, dar kartą ne: kai knygą parašiau, kai ji buvo išleista, tikrai nesitikėjau, kad mes ją aptarinėsime Plungėje, Plungės bibliotekoje.

A. O.: Jaunius Petraitis, taip pat išleidęs vieną knygą, kuri irgi puikiai perkama, 15 min.lt recenzijoje apie jūsų knygą rašo: „Pirmą kartą apie „Monetos ir labirinto“ autorių teko išgirsti politikos mokslų studijų metais. Universitete tarp studentų sklido gandai apie iš Kembridžo neseniai grįžusį jauną poliglotą ir galimai protingiausią žmogų Lietuvoje, kuriam vieni niekai iš senovės graikų kalbos išversti Herakleito dialektikas. Jau tada buvo keista, kad toks eruditas pasuko į politiką“. Štai dabar jūs pasukote į rašytojo kelią. Kas buvo postūmis: be abejo, meilė knygoms, o kas dar? Kas yra tas, knibždantis viduje, kad štai gal pabandysiu rašyti?
M. A.: Turiu pasakyti, kad knibždėjo seniai. Visąlaik pavydėjau žmonėms, kurie gali rašyti knygas. Tiesą sakant, pavydžiu tiems, kurie geba rašyti poeziją. Pažinojau daug poetų, bendravau su jais, augau, studijavau kartu, skaičiau, nuo jaunumės žavėjausi. Pavydėjau ir rašytojams. Visąlaik galvojau: ne, aš nesu toks, aš nesu pašauktas. Mes dar turime labai daug romantinio įvaizdžio, kad rašytojas yra žmogus, tam išrinktas, pašauktas ir dar prieš gimdamas žinantis, kad jis bus rašytojas. Todėl aš labai ilgai neleidau sau to daryti, tiesiog galvojau, kad nesu rašytojas. Paskui nutiko keletas dalykų. 2004 m. grįžau į Lietuvą ir susidūriau su tuomet man visai nauja tikrove. Tais metais mes įstojome į Europos Sąjungą ir NATO, Vilnius tapo NATO šalies sostine. Taip jau likimas lėmė, kad teko iš arti, ne iš vidaus, pamatyti povandenines intrigas, mūšius, kovas, aistras, kurios virė tame, ką mes vadiname žvalgybų pasauliu. Čia, toje naujojoje žvalgybų sostinėje (NATO siena pasislinko į Rytus nuo Vilniaus), susidūrė ne tik centrinės žvalgybos agentūros, ne tik britų, čia veikė taip pat ir rusų žvalgybos, baltarusių KGB ir kitos, dar ekscentriškesnės, čia vyko kvapą gniaužiantys dalykai ir man buvo gaila, kad niekas to nefiksuoja. Vėliau, po kelerių metų, išėjo viena Edwardo Lucaso knyga, kurioje rašoma apie Vakarų ir Rusijos žvalgybos santykį nuo revoliucijos iki maždaug šių dienų. Viename skyrių buvo kalbama apie tai, kaip buvo sugautas vienas aukšto rango estų pareigūnas, šnipinėjęs Maskvai. Aš šitą istoriją, kaip viskas buvo iš tiesų, žinojau ne iš knygos: žinojau, kad minimas pareigūnas buvo demaskuotas Vilniuje. Iš Talino jis atvažiuodavo į Vilnių susitikti su savo taip vadinamu „kontrolieriumi“, rusų agentu, kuris perduodavo užduotis, priimdavo informaciją ir t.t. Lietuvos saugumas, demaskuojant tą agentą, atliko kertinį vaidmenį, bet apie tai knygoje nė žodžiu nebuvo užsiminta. Aš Edwardą Lucasą pažįstu jau seniai, tad klausiu jo, kodėl jis apie tai knygoje nieko neparašė. Atsakė: „Jūsų žmonės atsisakė apie tai su manimi kalbėtis“. Štai todėl knygoje vìsa vaizduojama kaip estų sėkminga operacija. Dėl to man buvo truputį skaudu. Paskui ilgainiui ėmė bręsti supratimas: „O gal man reikia pabandyti?“. Taip pradėjau po truputį knebenti tą mintį. Labai pamažu. Vieną vasarą su šeima atostogaujant Italijoje, žmoną su dukra išleidęs mokytis italų kalbos, atsisėsdavau ir bandydavau kažką rašyti. Taip parašiau kokį dešimt puslapių, paskui toks rašymas, kai parašai keletą sakinių ir tą rašymą vėl užmiršti, kažkaip ilgai užsitęsė, kol kažkuriuo metu staiga apėmė šišas, ir tada jau sėdau rimtai rašyti. Taigi, negaliu sakyti, kad buvo kažkoks apreiškimas, kad pasirodė šviesa ir išgirdau sakant „Mantai, sėsk ir rašyk, „tolle scribe“, imk ir rašyk, apreiškimo, kaip Augustinui vaiko balsas pasakė „tolle lege“, imk ir skaityk, nepatyriau, bet labai pamažu jausmas, kad gal ir man reikia pabandyti, kad turiu rašyti, brendo. Netikrumas, ar galiu būti rašytojas, išliko tol, kol žmonės nepradėjo pirkti knygos. Tada supratau, kad, pasirodo, galiu rašyti.
A. O.: Kas pirmieji perskaitė knygą? Ką sakė? Kad reikia publikuoti?
M. A.: Šeimos nariai ir pora bičiulių. Vienas sakė, kad su knyga bus daug darbo, kitas – kad aš ne Prustas. Bet dar kiti sakė, kad knyga įdomi. Tiesa, man ją teko perrašyti porą kartų. Tuo metu aš baigiau ruošti disertaciją Kembridže. Ką parašęs, parodžiau savo vadovui. Jis pasakė: „Daug prirašei, bet ne tie žodžiai ir ne tose vietose“. Supratau, kad reikės daug perrašinėti, taigi, pats sau buvau pirmasis kritikas. Vėliau pora žmonių perskaitė ir paskatino: „Gana įdomu“. Tuomet rankraštį parodžiau „Baltų lankų“ vyr. redaktorei Saulenai Kochanskaitei. „Baltos lankos“ eksperimentuoja, nebijo rizikuoti – priimti ir išleisti nežinomą autorių. Tai taip ir nutiko – mano knygą išleido „Baltos lankos“.
A. O.: Taigi, išleistas pirmasis šnipų romanas. Kodėl iki šiol Lietuvoje nebuvo šnipų romanų ar, tiksliau, jų išleista vos keli? Beje, pats terminas „šnipų romanas“ – kas tai? Jūsų knyga apibūdinama labai įvairiai: vieni sako, kad tai filosofinis romanas, kiti – kad intelektualus šnipų romanas, treti – kad tai detektyvas. Bernardas Gailius jūsų romaną pavadino realistine magija. Man visai patiko tas pavadinimas, nes knygoje tarsi bandoma sukurti kažkokį išgalvotą pasaulį, kuris sykiu yra ir realistiškas, nes knygoje minimi ir realūs įvykiai. Visgi gal reikėtų atskirti: kas yra šnipų romanas, o kas detektyvas?
M. A.: Jei vaizduojami kokie nors nuotykiai, nužudymai, tai vienu bendru žodžiu vadinama detektyvu. Bet tarp trilerio ir detektyvo yra esminis žanro skirtumas: detektyvas turi aiškią pabaigą – yra lavonas, bet neaišku, kas žudikas; trileryje atvirkščiai: žinome veikėjus, kartais žinome net priešininką, bet nežinome, kaip viskas baigsis. Štai, pavyzdžiui, klasikinis F. Forsaito trileris „Šakalo diena“: mes žinome nusikaltėlį, jo mąstymą, bet iki pat paskutinės akimirkos nežinome, kaip viskas baigsis, kas laimės. Tai tipiškas šnipų romanas: žinomi veikėjai, bet nežinoma pabaiga. Neskaičiusiems mano knygos, trumpai ją pristatysiu. Veiksmas, su tam tikrais ekskursais į praeitį, apima 2017-2018 metus. Karas Rytų Ukrainoje jau prasidėjęs, vyksta susidūrimas tarp Lietuvos ir Rusijos žvalgybų specialiųjų skyrių, kurių sritis – gilioji geopolitika, tiksliau – tai kova dėl regiono ateities. Lietuvos žvalgybininkai atsiduria Rusijos užnugaryje ir ten patiria įvairių išbandymų. Romano veiksmas keliasi iš vietos į vietą, sakykim, iš už Šiaurės poliarinio rato Rusijoje į Stambulą, be abejo, figūruoja Vilnius ir Rytų Ukraina. Taigi viskas vysta labai neseniai (sąlyginai neseniai, nes pasakojime egzistuoja autoriaus įneštas metafizinis sluoksnis) ir daugelis knygoje vaizduojamų operacijų labai panašios, analogiškos realiai vykusioms žvalgybinėms operacijoms. Bet valstybinės paslaptys, nebijokite, neišduotos.
A. O.: Skaitydamas jūsų knygą pats bandžiau išgliaudyti, kiek koks faktas realus, kiek ne, kiek reali kokia asmenybė, kiek nereali – manau, tai taip pat prisideda prie skaitymo malonumo. Praėjus kiek laiko po knygos perskaitymo ir Lietuvoje vykstant visokiems įvykiams, pradedi galvoti, kad šitai man kažką primena – M. Adomėno knygą. Turbūt visi, kurie seka politinius įvykius, prisimena tokį prastai pagarsėjusį kultūros viceministrą Aleksandrą Broką, priklausiusį ritmologijos judėjimui, kuris, pasirodo, buvo susijęs su Rusija, su ezoteriniais judėjimais Rusijoje. Ir mūsų aptariamoje knygoje rašoma apie tai, kaip Rusija veikia aplinkines valstybes, pasitelkdama ir misticizmą, ir ezoteriką, ir kitas priemones. Žmonės Lietuvoje skaitydami šnipų romanus kartais galvoja, kad štai autorius čia tikrai perlenkia lazdą, tačiau ką tik minėtas Broko pavyzdys liudija realybę ar gal yra keistesnis net už fikciją.
M. A.: Politinės karjeros metu turėjau plačiai domėtis Rusijos valstybine ideologija ir ideologais, kurie įkvepia dabartinį režimą, ir su jais susijusiomis įvairiomis mistinėmis istorijos teorijomis. Šaltiniai tebėra tie patys. Aš panaudojau juos kaip įkvėpimą kurti žvalgybiniam veiksmui. Tokie žmonės kaip Putinas ir jo aplinka sėmėsi iš tų pačių šaltinių kurdami savo viziją ir nežmonišką aplinkinio pasaulio užvaldymo siekį, kurį kaip vykstančią tragediją mes dabar matome Ukrainoje. Tai visiškai ne atsitiktinumas. Nuostabu ir keista, kad kartais gyvenimas pakartoja tai, kas parašyta knygose. Viename ritmologijos skyrių aptariama, kaip naudojantis ezoteriniais tinklais (o tai pagrįsta realia analize, kai per visokias dvasines doktrinas, ezoterinius kultus) Rusija „užkabina“ žmones ir juos „pririša“, indoktrinuoja ir pajungia savo valiai. Kitas, mažiau grėsmingas atvejis, kuris man pačiam buvo labai nuostabus, – turėjau susitikti su Konstantinopolio patriarchu. Rašydamas knygą aš jau buvau aprašęs vizitą į Fanarą (Fanaras arba Feneras – Konstantinopolio (Stambulo) rajonas, kuriame įsikūrusi visuotinio patriarchato vadovybė). Be abejo, viską aprašiau naudodamasi tuo, kas iškilmingai vadinama „atvirųjų šaltinių žvalgyba“, t. y. naršydamas internete. Nagrinėdamas nuotraukas, iki detalių atkūriau visą aplinką: ir ant grindų paklotą kilimą, ir ant sienų kabančias ikonas, ir Atatiurko portretą. Ėjau Užsienio reikalų viceministro pareigas (knygos rankraštis tuomet jau buvo baigtas), kai prasidėjo karas Ukrainoje. Protestuodami penki Lietuvos ortodoksų kunigai atsisakė paklusti Maskvos patriarchui (iki tol Lietuvoje buvo tik Maskvos patriarchato stačiatikių bažnyčia). Tie kunigai buvo pašalinti iš Bažnyčios. Premjerė manęs paprašė pasirūpinti, kad kunigai būtų sugrąžinti į Bažnyčią, bendraujant su Konstantinopolio patriarchu. Tuomet man teko važiuoti į Stambulą ir susitikti su patriarchu Baltramiejumi jo kabinete. Tai buvo netikėta proga pamatyti, ar aš viską teisingai aprašiau savo romane. Viskas buvo labai teisingai, išskyrus vieną detalę: įsivaizdavau, kad tas kabinetas buvo pirmame aukšte į kairę nuo pagrindinio įėjimo, o tikrovėje pasirodė, kad jis yra trečiame aukšte ir į dešinę… Toks įdomus dalykas: parašiau apie vizitą knygoje, ir jis realiai, iš tiesų įvyko. Ir, beje, dėl labai panašių priežasčių.
A. O.: Be abejo, jūs bendraujate su įvairiais aukšto rango politikos ir turbūt žvalgybos žmonėmis – kaip jie perskaitę vertina jūsų knygą? Sako, kad pakankamai realistiška ar ne?
M. A.: Buvo ir „taip“ sakančių, buvo ir tokių, kurie bandė atspėti, kas yra kas.
A. O.: Kam nors pasisekė, atspėjo?
M. A.: Romanas – tai ne knyga apie realius žmones, pakeistais vardais. Kita vertus, realūs žmonės dažnai būna įkvėpimai: iš vieno paimi vieną bruožą, iš kito – kitą, ir sukuri kažkur matytą personažą kokiame nors netikėtame kontekste. Mes negalime sugalvoti žmonių, jie ateina iš patirties. Visiems knieti ieškoti, kas už kokio vardo slypi, bet nėra taip, kad tik pakeisti vardai, užtenka juos atspėti, ir viskas bus žinoma. Ne spėlionės, man įdomiau vertinimai. Štai jau minėtas Bernardas Gailius, kuris dirba Valstybės saugumo departamente, kuris „Monetos ir labirinto“ recenzijoje rašo, jog „tai nėra maginis realizmas, tai greičiau realybės magija“. Knygoje jis aptiko žvalgybos dvasios, žvalgybos pašaukimo atspindėjimą. Man tai buvo labai malonu, nes aš iš tiesų rašiau visa stebėdamas iš šalies, iš išorės. Mane ta sritis žavi ir domina, bet tikrai nesu dirbęs žvalgyboje. Kiti kūrinyje atpažino dvasios paradigmų kaitą nuo pirmųjų dienų, kai viską patiems reikėjo kurti, kai jautė didžiulį įkvėpimą, jog dabar gali pasiekti lemiamą pergalę, iki suvokimo, kad tai yra nesibaigianti misija, atsirandant rutinai, nuovargiui, prarandant idealizmą. Kai kas taip ir sakė, jog labai tiksliai perteikiau vyraujančias nuotaikas. Kalbant apie operacijas, svarbu ne jų pavadinimai ar vietovės, kuriose jos vyksta; svarbu, kad tai yra tokio tipo operacijos, kokios Lietuvoje iš tikrųjų vykdavo. Taigi sulaukiau profesionalų pripažinimo, kad Lietuvoje taip būdavo ir buvo.
A. O.: Šnipų romanuose skaitytojai turbūt turi bandyti atpažinti du dalykus: pirmiausia, kiek realūs vaizduojami žmonės ir įvykiai, o antra, – kiek yra paties autoriaus, kiek jis pats savęs perkelia į pasakojimą. Turbūt šitokių skaitytojų klausimų sulaukiate dažnai?
M. A.: Be abejo. Ypač pirmas romanas visada turi keistą santykį su autobiografija. Pirmame romane autorius visada pasirodo arba kaip Kristus, arba kaip Faustas. Pirmame romane visada neišvengiamai bandai pateikti tekstą, kuris išreiškia tai, ką tu mąstai, todėl santykis visada yra kompleksinis. Bet tai nėra autobiografija, tai nėra romanas apie mane, pakeistu vardu. Toli gražu. Sakyčiau, autobiografinė medžiaga būna naudinga kaip įkvėpimas, bet romanai būna tiek pavykę, kiek pavyksta atsiriboti nuo savęs. Žmonės, kurie rašo tik apie save, gali būti tiek įdomūs, kiek jie patys yra įdomūs kitiems. Man atrodo, kad tai yra nemaža dalis rimtosios lietuvių literatūros bėdos. Dabar neretai rašytojai mano, kad rašyti rimtąją literatūrą – tai rašyti apie savo vidinio pasaulio dramas. O tas vidinis pasaulis kartais nėra labai įdomus. Ir tie žmonės kartais nėra labai įdomūs. Geriau, kai žmonės pabando sukurti kitą pasaulį, kuriame jie nedalyvauja. Tuomet man būna žymiai įdomiau. Aš stengiausi save „ištraukti“ iš šio romano, iš šios knygos.
A. O.: Man jūsų knyga labai patiko tuo, kad joje, kaip jau minėjau, yra filosofinis pagrindas, yra politinis pagrindas, ypač antrojoje dalyje, skyriuje, kuriame nusakomas Rusijos veikimas ir didysis žaidimas, bet taip pat tai yra ir nuotykis, plačiąja prasme – nuotykinė literatūra. Yra rašytojų, kurie sako, jog jiems nesvarbu, kad skaitytojas mėgautųsi tekstu, jiems tik svarbu, kad skaitytojas suprastų, ką jie norėję pasakyti. O jums kiek svarbu, kad skaitytojas gerai leistų laiką, kad jaustų nuotykio elementą?
M. A.: Turbūt tai ir yra svarbiausias dalykas, tik dabar reikėtų klausti, apie kokį skaitytoją ir kokį nuotykį kalbame. Aš esu baigęs klasikinę filologiją, man yra tekę skaityti labai labai keistų, kitai kultūrai priklausančių tekstų, kuriuos norint suvokti reikia įdėti nemažai pastangų. Taigi, aš esu patyręs ir tokį kankinimą tekstais, o romanas nėra parašytas tam, kad juo mėgautumeisi taip, kaip tu supranti. Kita vertus, aš skaičiau ir daug šiuolaikinės literatūros, kurią skaitant atrodo, kad autorius tau nori primesti savo psichologinių bėdų sprendimą, tiesiog panardinti tave į savo dilemas ir tragedijas, savo beprasmybės suvokimą, kad tiesiog iš jų nebeišnirtum tyro oro įkvėpti. Aš tokių tekstų nemėgstu. Antikinius tekstus išmokau suvokti, nes tokia mano profesija, o šiaip – kodėl žmonės turėtų kankintis skaitydami? Gyvenimas ir šiaip sunkus. Man patinka tekstai, kurie pagauna, įtraukia, ir pamiršti, kaip bėga laikas.

Projekto vadovė Genovaitė Matevičiūtė

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Plungės rajono savivaldybė