Į Broniaus Razmos kiemą Plokštinės kaime kviečia du draugiškų žvilgsnių liūtai. Juos bene prieš 20 metų padarė Broniaus bičiulis Stasys Petkus iš Stanelių kaimo. Ir mus į B. Razmos sodybą atvedė šio savamokslio menininko darbai. Prie šulinio ponaitis su ąsočiu stovi, pasuki kranelį – iš ąsočio vanduo teka. Iš Babrungo paršliaužia žalias piktas krokodilas, beždžionėlė su bananų glėbiu prisėdusi, arklelis stovi, tolėliau pievoje – didžiulis vėžlys…
B. Razma pasakoja: „Visi tie dirbiniai – anūkų garbei. Sodinome jiems ir medžius. Prie arklio anksčiau buvo senoviška brikelė, su ratais, su viskuo, žmonės fotografuodavosi. Supuvo, noriu restauruoti. Aš pats tai „prie metalo“ – va, grilį „trys viename“ iš seno šildymo pečiaus „Beržas“, padariau: bulvynę gali išsivirti, mėsą kepti ar žuvį išrūkyti. Gėlėms vazonus dabar sugalvojau daryti. Kiekvieną dieną turiu užsiėmimo, nepatinka rankas sudėjus sėdėti.

O kalnų ožys yra kaip kelrodis: atidarėm tą kaimo turizmo sodybą, įdėjom į internetą, visi mato: „Aaa, tai ten, kur ožys…“
Stovėjo prie įvažiavimo 5 ar 6 eglės, įsimetė žievėgraužis tipografas, nudžiūvo medžiai, reikėjo kirsti, duktė pasiūlė palikti aukštesnius kelmus, uždėti grybų kepures, kad nebūtų taip tuščia. Ir padariau grybus. Tos eglės buvo nustelbusios greta stovėjusius ąžuolus. Už mane jie kokius 15 metų jaunesni. Atsimenu, kokių gražesnių obuolių pasirinkęs, krežį pasikabindavau į ąžuolą, sesuo bijodavo lipti pasiimti. Vaikai…
Aš čia gimęs, čia augęs. Iš pradžių dirbau trejus metus girininku Mažeikių rajone, bet seneliai pradėjo negaluoti, norėjo, kad prižiūrėčiau, parėjau čia ir pradėjau tvarkytis. Troba buvo sena, sulūžusi, tvartai irgi, perstačiau viską. Įleidau šaknis. Platelių kolūkyje dirbau apželdintoju, miestelyje, parke – visur sodinau medžius…“

Vilma Mosteikienė