Julija Martišienė, g. 1932, gyvena Vieštovėnų kaime, Plungės rajone. Visą gyvenimą dirbo kolūkyje melžėja, turėjo gyvulių, didelį daržą ir sodą. J. Martišienė prisimena ir prieškario, ir pokario metus ir apie viską pasakoja švaria žemaitiška tarme, retai ir pačioje Žemaitijoje begirdima.

Babūnelė bova dėdėlē gera

Mamas mama bova vardu Gostienė Uona. Vėsor ana muni vedžiuodavuos, i bažnīčia ēdavuov. Liob ētė klumpēs apsimuovė, bātu nabova. Ne, ne tēp: nejuom apsimuovė. Tievs nupėrka klumpius, maliavuotus, gražius, sorėša vėršou so druotim, ka nanuskėltu, ėr tus klumpius nešdavomies. Čėštā, Telšiu gatvie, kor koplitelė stuov, bova tokėi soula aplinkou anon: atsisiesi, apsiausi ėr kaukšiesi. Šaligatvē bova medėnē, ėš lėntū, o vėdurīs gatvės bova akmėnėnis, brokienis. Ėr topiesi, topiesi bažnīčiuo par soma, grīndis bova, mon atruoda, medėnės. Tėn po tuos sakīklas atsiklaupsi tēp unt sobėnės ėr sėdiesi, vo po somuos da mėšpars, viel ėlgiausē tėn, kol atgėiduos, – ėlgā ėšbūsma tuo bažnīčiuo. No vo po mėšiu viel nomėi. Jau i bažnīčia vėsumet mumis varė, ėr ka babūnelė žėima jau liob nēs, mes vės tėik toriejuom ētė. Atsėmėnu, par Tris Karalius bovau su tokiuom apatėniem kelniem ligi keliu, vėlnuoniem punčekuom, vo kelē plėkė. Brendam čia pro dvāra par ton kalna, ka užnešta, užpustīta. No paskiau sėrgau ėš po tuo gēra dārba, ėlgā guliejau, a tėn grips bova, bat jau bova bjaurē. No ėr paskiau ana kėik tū metu toriejė, ka mėrė, – Ancė sāka, tik aštoundešim tatoriejė, vo mon atruoda, ka dėdėlē bova sena, ban senēsnė. Bat aš jau bovau žanuota, nabgīvenau pas tievus.

Trobalė Glaudžiu kaimė, katruo ožauguom, bova mamas tėvū. Ėš pradžiū anėi bova dvara kometē, gīvena tokiuo trobalelie, katra dā pri pat kēlė dvarė tebie, ana tuoki susmegusi, susitūpusi, jau tor mustas kuokius do šimtus metu. Ana Vuoveltų dvarou priklausė, tėn bova kometīns, bat puons bovės dėdėlē gers ėr tīm kometem ėšdalėjė žemės po 9 hektarus. Ėr mūsa tėvam davė, ėr Stanem, Lokšam, Ornikem – vėsė kaimīnā, bovė kometē, Glaudžiūs ėš dvāra gava žemės. Koitis, tas mėškalis, ėrgi priklausė dvarou. Tėn bova tuoks baveik metra aukštė pīlėms sopėlts ėr uns vadėnuos Konėgākštėnė. Už tuos rėbuos jau ējė konėgakštė, mustas, Oginskė, mėšks. Liob sakītė, ka tėn vaidenas.

Buočius mūsa jau senē bova mėrės. Babūnelė pasakuojė, kap anuos vāks Stasioks mažos mėrė. Tievs da parējė vaistās nešėns, vo vāks jau mėrės. Ta uns ėš nervu somušės tus vaistus i akmėni. Puovėls i mama Aniceta paauga.

No vo paskiau kon? Babūnelē liob vės bolviu pasies po vėina maėša, tēp bova sulīgta, vo kor anas diejė, nažėnau, a da liob pardoutė, a tik sau pasilėktė. Sieklā ana liob sujaustīs tas bolvės po vėina akelė, ka liob prisisies anū daugībė. Ėr vės tėik liob tuos bolvelės paaugs. Aš paskiau ėrgi tēp mėgėnau, ka jau Vėėštuovėnūs tū veisliu vėsokiū prisiveždavuom, siedavuom daug. Tēp po vėina dvė akelės sosipjaustā, pakratā, apdžiūs anuos, apibrīs, bėški ėr daigieli ėšlēs, ėr pasiesi. Ėr liob užaugs normalē. Valgė babūnelė so mumis bėndrā. Ougu turiejė sāva krūma, raudonūjū serbėntu, liob anus ėšspaus par merliu, dies cokraus i tīrė, sukėitiedava, juk kuoki rūgštībė. Mums, vakāms, peiliu liob atpjaus a šaukštu pakabins. Ba gala skani bova, atsėmėnu, vo ka dabā vėskuo īr, ni po kou nabie.

Mūsa tievs Antans Krīževīčius da mažus našlaičiu lėka, abodu tėvā mėrė, ka mažuoji seserelė da ni metu nabova. Tievs pasakuojė, kap naktį atibodės matė, ka mėrusi mama ijejusi pro duris, seserelė apkluosčiusi ėr viel ėšejusi. Anėi auga ketorė vakā: Petrus, Stanisluovs, Antans ėr Adelė. Tēp vėins kėta ėr užaugėna anei.

Vaikīstė bova sunki

Ancė sakė kažkumet dainuos žuodēs: „Kaip norėčiau sugrįžt į vaikystę”, kāp bovė gerā, kāp žaidiem. O aš tū žaidėmu nomūs naatsėmėnu. Tik liob gerā susimuštė, susidraskītė. No liob torietė vėituo lėlies kuoki šakalioka i drobolė isisokusės, veidieli nupaėšiusės – tatā vāka supoudavuom. Vaikiokā ėš medė ėšsėdruoždava kokiū žaislū. Vo tep aš bovau didžiuoji ėr liob vėskon dėrbtė: pritrūks vondens šolinie, prūdė vasara – rēkdava ėš Čerkšnės parneštė. Ėr aš liob su naštēs neštė. Tuoki graži bova tėn lonka, liob, būdava, nuenam i ton lonka, ka tievs šėina pjaudava. Nakuoki bova ta žolie, žvagėnē vėinė, žvongontīs tokėi, šnabždontīs. Opalis tep gražē vėituom siauriesnis, vėituom platiesnis tekiejė. Daba nieka nabie, padėrba kanala, ni kuokė gruožė, ni kuokė idomoma… Auškalnis ėrgi nurausts, ėškėrsts – nieka nabie. Kuoks bova gražus mėšks: ožoulā kelė auga, eglīnokā tokėi jaunė. Aš liob rastė baravīku tokiū gražiū. Bat mon nabova kumet… Je vėinor, je kėtor nu mažens reikiejė vākus priveizietė, na mažūsius bruolius ėr seseris, ne, muni somdė. Maždaug jau nu dešimtėis metieliu ejau už auklė pri žmoniu. So šešēs vakās tėvam nabova lėngvā. Aš bovau vīriausė, paskiau vėins po kėta gėmė Adelė, Aniceta, Levuons, Antans, Edvards. Po Edvarda gėmusi Liucija mėrė devīniu mienesieliu. Tėik anon vėsė mīliejė. Tievs liob ėš tvarta pares, vo ta, anon pamačiusi, ronkelės tik ėšplietusi ka krīkštaus. Anā mėrus, tievs padėrba karstieli, baltā nudažė. Palaiduojė anon dvara kapeliūs.

Ėr vės tarnautė ėr tarnautė, pas vėinus, pas kėtus, ėr aš tuos vaikīstės namačiau. Karvės ganītė reikiejė. Ėšgeni, būdava, rodini onkstībies, šalna, šalta, vo to basus. Tumet papėšiuodavau, pelkelie tuo kuojės pasėšėldīdavau, paskiau jau laužieli užsikordavau stagarū pasironkiuojusi. Vo tuos karvės  liob zīliuotė, lek oudėgas ėškielusės, nabsugaudau, kriuoku. Maža tabibovau. Pargeni gīvulius pėitams – rēk batvėniu lapu prilaužītė. Prisilaužā nešmēnė, nabužsikeli, nusitėmpės pri pėrtėis sėinas po bėški tās rostalēs kāp laiptelēs i vėršu keli, užsimeti ėr koitinioudams biegi i kėima.

Tievs, atsėmėnu, eržėla tuoki toriejė, ėr aš liob juotė unt anuo i Roibė ūki. Juoju par baržīna so tou arkliu vėina sīki, ėr nukrėtau kažkāp. (Juodindavau anou pas Roibė, ka ton arkli uns pašertu: tievs prėš pavasari pritrūkdava pašara.) Nukrėtau, vo tas arklīs atsisokės ėr veiz, ėr lauk. Atsikieliau, bovau ėlgās rėitās, užsiropštiau unt tuo arklė, ka ėr dėdėlis bova.

Tris skīrius šēp tēp ėšejau, mon muokslus nasisekė. Mokīkla bova Merkeliūs, Šimkaus ūkie. Ėr dabā tas ūkis tabie. Tuolėi ētė būdava, ėr da par mėška. Daugiausē vėina pati tou keliu ēdavau, kėtė kaimīnu vakā ējė kažkoriou kėtoriou. Ėš tuo mėška kāp ėšlīsi, būdava tuoks lauks, dėrvas, ėr ēsi tuokiu pagriuoviu, pakarklīniu. Klumpē, būdava, prisisems, vo padā apšals, baisu, kėik. Mokīklas siedniou, priongie, pasidiesi tus klumpius, vo klasie po punčeku, mama liob apluopīs tas punčekas, ka būtu šėlčiau. No parētė ėr viel rēk, ėr viel i klumpius. Juk kartās ėr pustīs, ėr snėgs. Parieni nomėi – ėr ėš karta pri darbu. Žėima i vėrtovė inešdava staklės, ėr mama ausdava, ėr mes. Vėitas nābūdava ni kor apsisoktė. Posrītėi tievs vėrdava posmarškuonė kuošė. Kiaulėnės bolvės liob švarē nuplaus, ėšvėrs, par sėita partrīns, i ton pliūrė imaėšīs rogėniu mėltu ėr plaks ton kuošė. Atsėmėnu, ka dėdėlē stėprē tievs ėšplakdava. Mėrkala liob padarīs, bat tėik tėn tū taukū tabūs. Ka staklės inešdava, vėitas stalou nablėkdava, tumet pastatīdava unt kėdies ton bliūda so kuošė, mes suklaupė aplinkou pavalgīdavuom ėr i mokīkla. Pėitams vės bulvīnės būdava, da pasukū ipėldava, mesuos šmuotieli imesdava. Vėsa laika noriejuom valgītė. Ėr pri kuliamuosės dėrbtė mon patėka, ka ėr sunkē bova, nes skanē ėr daug valgītė doudava: pusrītē posmarškuonė kuošė so kvėitėnēs mėltās, rėibiu padažu, pėitams mesuos so bolviem, kėldintu (raugintu) pėinu so smetuonu, vakarė konkolīnės, da kresnū pakepdava. Tas kėldints pėins skanus bova: ka surūgst daugiau, šėlčiau liob palaikīs, ėr uns, būdava, sukėities, palėks tuoks kap varškie. Mūsa mama prėš užtrūkstont karvē liob tuo pėina prisiraugins bačkelė, ėr toriedavuom. Uns tēp grēt negend. Liob tuo kėldinta pėina ėšgrēbs, saldė užpėls – skaniausē. Bat ėr krekėnas lauku napėldavuom, blīnus kepdavuom.

Katalėkėškas švėntės vėsas švėntiem, valgītė tumet kon skaniau gaudavuom.Velīkuoms po kiaušėni liob gautė, kvėitėnė pīraga blieka ėškepdava ėr visīm toriejė užtektė. Vo tēp kasdėinā jouda douna. Kiaušius, smetuona, svėista mama nešdava i torgu pardoutė, juk reikiejė tuos kapeikas. Ana liob áus, siūs mums vėskon: mon ėr sijuona pasiova, ėr terba tuokė longouta i mokīkla ētė – vėskon, juk nosėpėrktė nieka nagaliejė.

Atsėmėnu gerā, kāp kars prasidiejė

Tievs domavuos politika, laikrašti bova užsisakės „Ūkininka patarieji”, vės skaitīdava, jau nujausdava žmuonis kažkon. So bruoliu ton dėina po baržu sogolė anoudu šnekās, vo dongou lėktovs aukštā skrend, vo anuo garsus tuoks baisus, tuoks baisus, ruoduos, ka uns tijau krės žemėn… Ka rusā atejė, ni jostė najotuom. Tik tijau kolkuozus pradiejė tvertė, pėrmėjē vežėma prasidiejė. Liodvė Roibė ūkis tuoks gražus bova, ni šiaudelė, ni šiukšlelės unt taka, kadagīna dviju hektaru toriejė, baržīna (tas i dabā tabie), tvarkies dėdėlē gražē. Vo ka vežė anus pro mumis, pri kelė juk gīvenuom, ka uns kaukė vėsu balsu, must’, ka mumis pamatė, da daugiau sosėgraudėna. Juk liob atēs ėr pats Roibīs, ėr anuo muotina pas tėvū. Rūkonti ana tuoki bova, vīrėškėnė, anoudu so tievu liob susies pri koknės ėr trauks abodu. Grīža ėš tuos trėmtėis Liodvis. Skaudē žmonīm bova – na tik tōrtus, nomus, bat ėr kaimīnus reikiejė palėktė, ėr nažėnā, kor tavi padies.

Daug kuo matiem pri tuo kelė: kāp vežė, kāp balaisvius varė ėšrikioutus, must’, vuokiečius, so tokiuom pėlkuom uniformuom. Je tik sargībinis namata, pripol katras pri longa, pabrazdėn ėr ruoda, ka valgītė doutumem. Vo kon mes galiejom doutė, ka patīs nieka natoriejuom… Kāra pabaiguo natuolėi mūsa bova dėdėlis mūšis, tievs aploukė bova ėškasės dėdėlė doubė, uždiejė lėntas, užkratė žemiem, ėr tėn vėsė sliepiemies ton nakti. Rītmetie veizam ėšlindė, ka jau po kėima kažkokėi vīra sokiuojēs. Babunelė saka: „Aš enu paveizietė, je jau kas, sena basu, tedara, kon nuor.” Noejė ronkas pakielusi, bat tėi ruselē bova draugėškė, sāka: „Niebojsia.” Tujau ana i mumis parsėvadėna nomėi. Vo tėvā bova ėšejė karviu mėlžtė. Ka parejė, sāka: alksniu žėivės vėsas nudraskītas, bat karviu nanušava.

Tarnavau aš Kapsūdžiūs

Tėn bova tėkrėjē ūkininkā: Petrauskē, Sauseris, tuoks pijuoks, posdornis, Vasīlius suvargės, Karečkas, Ornikē, Daukintē, Gėrdvainē. Tarnavau pas Goda. Tas bova bovės kometis, Ornikius kap ėšvežė, anam ton ūki atėdavė. Palėka puonu. Reikiedava pas anus vāka priveizietė, vo tas bova tuos sunkus, kap švėnėnis. Ėr vės anon nešiuotė rēkdava, ronkas liob notėrptė. Ta kartās aš anam gnībt i sobėnė – uns pradiedava šauktė, ėr muotina pasiimdava. Vo ka tarnavau pri Petrauskiu, tumet karvės ganiau, ka paaugau, ėr sunkesnius darbus dėrbau.

Reikiejė ėr partizanams valgītė nuneštė, gaspaduorē padiejė tīms žalīsīms. Bova tēp sutarta, kas kėik anīm tor pristatītė. Vėina dėina mon īdavė krieži so maistu, bolvės vėrtas so mesa, nešu aš, veizu: armuonika gruo, dainiou tėi vīra tēp gražē, tik naužėlgo natuolėi šūvē prapliopa, vėsė akimirksniu ėšsėlakstė. Aš tuoki žiuopla da tabibovau, nasosigaudžiau. Paskiau toščius indus mon sudiejė, ėr taršku nomėi. Parejau pas gaspaduoriu, sakau: „Šauda pas Gėrdvainė”. Tijau ėšgėrdoum, ka Paulauski nušava. Juk tėi strėbuoka tik nakti bėjuojė ētė, anėi liob dėinuom pasalaune veiziejė, kon nočioptė. Paseks, kas kor parejė, kas i ton mėška en. Galiejau pakliūtė. Vo aš kon? Mon liob idous, aš liob nonešu. Juk anus, tus mėškinius, ūkininkā ėr maitėna. Arba anėi patīs nakti liob atēs – valgīt juk nuor gīvs žmuogus. Tėik tumet tereikiejė: vėina žuodieli kas nuors a tīms, a kėtīms pasakīs – ėr būsi gatavs.

Vo 1949 m. jau apsėžanijau

Nabovau da ni aštouniuolėkas. Vėina dėina veizu, ka īsok nematīts vežėms i kėima, do vīrā sied. Tievā i gerojė truoba anus pavadėna ėr muni pašaukė. Nu jau supratau, kamė rēkals. Da, atsėmėnu, bovau tuokie rauduona ėšblokusė bliuskelė apsėvėlkusi, nastraini. Jostins bova 11 metu seniesnis, šėrdis nasėdžiaugė. Bat galvuojau, ka vės tėik bus geriau ne kap bova: būsu pati unt savės. Pradžiuo da par žėima gīvenuov pas tievus. Bat trumpā tabovuov: juk tuoki onkštībė, neimanuoma visīm gīventė vėinam kombarie.Vo jau kolkuozus „Gegužės pirmoji” bova ikorts, tievs mūsa anuo pėrmininku paskėrts. Vėina nakti žalėjē užejė: bar bar i longa, tievs ėšejė, kon tėn šnekiejė, nažėnau, bat anėi ėšsinešė kreži kiaušiu, katrus mama bova padiejusi pardavėmou. Mūsa tvartė kolkuoza veršelē bova, tad ėšsivedė vėina veršieli. Kėta dėina rāda mėškė kreži pamesta ėr veršė kanuopas…

Paržėimuojė ėšvažiavuov gīventė į Užlėiknį pas Jostīna bruolį Juona, i Rumšėina. Tėi Rumšā ėštrėmtė bova. Šešis metus tėn ėšgīvenuov,  toriejuov vėrtovelė ėr kombarieli. Tėn ėr Staselė gėmė. Užlėiknie par vasara kolkuozė vežėmus liob krausu, vo žėima mokīkluo valītuojė dėrbau.

Jostīna bruolis Juons bova ėš vėsū Martėšių energingiausis, vėkrus, bat žmonuos dėdėlē bijuojė. Vėina karta par Velīkas atsikielė uns dėdėlē onkstėi, nuoriejė i Prisėkėlėma nuētė. Prakapuojė bėški šakū, kėrvi i kaladė ikėrta ėr ėšbiega i bažnīčia. Po mėšiū gretībies atgal, ka ta mama (tēp žmuona sava vadėna) napamatītu. Vo čia padėrba tuokė forma, ka medžius kapuo…

Jostīna mama nu trėmėmu bova ėšsibiegusi i Plungė ėr po kėik laika pradiejė prašītėis pas mumis prijemama gīventė. Vėsas kaimīnės muni atšnekiniejė: „Tokiuo onkštībie esatau so vāku ėr dā prisijimtė sēna žmuogu…” Anuo bruolis Juons, ka ėr geriau gīvena, bat bruolienė nanoriejė prisijimtė. Tėik ana pas mumis tapagīvena, a puora savaičiu, ėr mėrė. Ana bova vienuolė tretininkė, tad duktie Zuzanelė apdarė vienuolėškā: siaura balta jousta unt galvuos uždiejė, jouda guobtova ėr tomse roda soknė. Zuzanelė ėrgi bova tretininkė, juk ana ėrgi īkapiem bova pasidiejusi sava vienuolėškus drabužius. Bat aš ėštraukiau, ka ana unt luovas guliejė, nabsikielė, veizu – sukondiejė tėi anuos drabuželē.

Pradėnė, katruo dėrbau, bova ketoriū klasiu. Mon tuo darba tėn tėik tabova, tas kombarielis nadėdėlis. No tik rītmetēs pečiu pakorensi, skorleliu dolkės apšloustīsi. Mokītuojė Gražina Orbonienė dėdėlē bova mon brongi ėr gera. Merguos pavardies nažėnau, anėi ėrgi bova ėš kaškor tuolėi, a na ėš Aukštaitėjės? Ėrgi bieguos, traukies. Baisē gera bova, baisē maluoni. Gīvena so mama ėr mergelė Egidija toriejė. A trijū metieliu. Pasidėigdava anuos bolviu ban kėik. Bova iduome, ka kasdava na so mėntimis, vo so šakiem ton kera tēp atversdava. „Pas mus niekas keliais nevaikšto”, – tēp ta babītė sakīdava. Ana bovusi knīgnešie, dėdėlē iduomi. Ėr švėntės katalėkėškas švėsdavuom kartu. Paskiau Orbonienė ėšejė dėrbtė i Glaudžius, vo i Užlėikni parejė Jesā. Jesienė muokė vākus. Aviū toriejė, aš liob padietė anoudom anas kėrptė. Ka ana pastuojė, liob vės mėiguotė. Anā bameigtont vedu ėr ėšvažiavuov, nabžėnau, kap anoudom tėn babova.

Ėš tėn i Vėištuovienus parvažiavuov

Jostīna tėvā bova stombė ūkininkā, toriejė 50 ha žemės, nuors tas ūkis jau ėr aplests bova. Vėsė bova unt trėmėmu. Barbuora, mažuoji, bova ėšsibiegusi so bruoliu Edvardu, bat atsiskėidė a Vokitėjuo, ruoduos. Dėl kuo, nažėnau. Ana apsigīvena Anglijuo, vo uns Amerikuo. Bova ėr atvažiavusi čia pas mūsa na vėina karta. Zuzanelė, Jostīna sesou, ėšvažiava i Vėlniu, tarnava pas tuokius žīdus, gīvena Pėlėis skersgatvie, pri pat Aušruos vartu. Tėn vės biegdava rītas pasimelstė. Mama bova i Plungė ėšsėbiegusi pas pažīstamu, Jostīns sliepies pas kaimīnu. Vėina rīta paren uns, veiz, ka jau mašina stuov. Vo tievs so Zenina, sava dokterim, bova nomėi, tad anoudu ėr pajiemė. Jau a po aštouniū metu basugrīža.

Vėėštuovėnūs, Martėšiū sodībuo, vėinūs galūs bova kolkuoza vėštidė, vo kėtūs gīvena darbininkā, katrėi tas vėštas priveiziejė. Tad ka parsikriaustiem, pėlna truoba bova griaučiu vėsuokiu: pamesdava tuom vėštuom vėsuokiu gaėšenu, ėr anuos lesiuodava. Tėn žiorkiu knibždietė knibždiejė. Reikiejė vėskon remontoutė, tvarkītė. Muni ėš karta pradiejė tėmptė i darbus. „Ateitie”, mažam kolkozelie, mėlžiejė dėrbau. „Ateitis” atsiskėidė nu „Žvaigždies”, Joudeikē ėr bėškis Vėėštuovėnu tam kolkuozou priklausė. Pėrmas metas gavuov so Jostīnu pelū do posmaėšius ėr cėntu smolkiū. Ui ui, tuos algas pradžiuo bova dėdelē lėisas. Aš karvės dvejus metus so ronkuom ėšmėlžau, vo dvėdešim do – so aparatās. Kol jauna bovau, natėrpa ronkas. Po dvīlėka karviu kėkvėina toriedavuom pamėlžtė. Vėina tuoki, Kėitė vardu, pėlna viedra pėina doudava, no bat bova kėita! Cīpontē kėita. Aš anon laikiau ėr vėskas, nabrokavau.

Kelīs keturiuos, leki i fermas, paskiau nomėi vėsus darbus apētė, vakarė – viel pri karviu. Vėina atgaja bova, ka i ekskursijas veždava. Aš vėsumet važioudavau, ni vėinuos napraledau. Ir Maskvuo, ir Leningradė, ir Tbilisie bovuom. Dėdelē iduomē, ir dabā atsėmėnu vėsus tus vaizdus. Staselė jau bova pradiejusi čia i mokīkla ētė. Ana ėr Užlėiknie so monėm ēdava i mokīkla. Liob nosivesu anon tėn, pabūs ir parēs, natuolėi tabova. Vo 1968 m. Jolioks gėmė. Vasarė 16.

Mūsa kolkuozus tēp stėprē bova įsigaliejės, ka oi oi. Aš bovau valdībuo ėšrinkta, ēdavuom į sosėrėnkėmus. Paskelbė, ka jung mumis pri Karklienu. Mums kāp laidotovės bova, pėrmininkas Līgnugaris nuosi nuledės liob vakščiuotė. Susirinkuom i paskotėni puosiedi, jau salė bova nauji pastatīta, ašaras nubraukiem. Da kažkuoki apdovanuojėma gavau, rašta kažėn kuoki. No vo tūs Karklienūs ėr viel. Aš tuoki talėnta turiejau, ka muni vėsė mīliejė. Ėr Karklienūs nabova tuokė sosėrėnkėma, ka monės narinktu siestėis pri stala – i komiteta. Jau ėr muotrėškas sakīdava: „Dėl kuo vės tavi? A jau nabie kėtū?” Bova kap tradicija. Ka ėšejau i pėnsija, padovėnuojė pėitu serviza, tuoki sunki, ka ni ronkuos nabnulaikiau.

Kolkuozė abodu vedu su Geču bovuov pravuornė, liob praars bolvės, po do stuoji i renki ėš abijū posiu. Vedu abodu rinkdavuov: nu tuo, kėik pririnksi, priklausė uždarbis. Grēts bova, kap uns tėik greta nomėi liob parbiegs, aš nažėnau… Kol sosikoisu, jau uns suodne, jau kas doubės obelim sodintė. Baisus darbštoms.

Ėr vės muni i partija ragėna stuotė. Anėi turiejė vės kon nuors ītrauktė. Špiliausks tuoks bova, abodu so žmuona muokītuojē, uns partijas sekretuorius.Vėina karta parenu aš ėš darba ėr sustabda uns unt kēlė, pradiejė šnekintė, ka reikietom, reikietom. Vo aš sakau, ka mon ėr tep ī gera, kam aš čia baužsėkrausu unt galvuos. Apdovėnuojėmu už gera darba gaudavau. Mon ėr ėš Maskvuos bova parejės apdovėnuojėms, tik knīgelė bagavau, turiejė būt ėr pinigų, vo kas tėn anus nušliaužė, kas žėna. Ėr i Maskva mumis, darba pėrmūnus, vežė, i Žemės ūkė paruoda. Dėdelē tėka tuokiu mažu atvėru traukineliu važioutė, vo kėtkuo nieka neatsėmėnu – karviu ėr sava toriejuom. Pabaiguo nabibova prasta: grūdų atpėldava kolkuozus, galiejē dėrbtė ėr uždėrbtė.

Ėšejau i pėnsija 55 metu ėr tep bovau nusistačius, ka nekelsu ni kuojės i darba. Ėr jau gėrdiejau, ka tas karvės ėšmaėšė, i Vėėštuovienus ėšvarė, ėš tėn kėtas parvarė. Zootechniks atvažiava kvėistė, ējė na vėins prašītė, nusistačiau vėinēp ėr nabkeičiau. Bat tijau krėta tėi kolkuoza, žemės pradiejė gražintė. Tik ėšgėrdau, ka jau ton žemė čia, pat pri kelė, pajem tuoks Bieliauskis. Tēp bova: kas po pėrma, tas užsėgruobė. Sāka, ka jau rīt atvažiou anam atmatoutė. Vėsor reikiejė biegtė piestė, telefuonu nabova. Aš tijau i valdība, sakau: tēp i tēp, mes jemam ėr ūkininkaujem. Da kas bova dėdėlē gera, ka mes ėr dokumėnta tuos žemės turiejuom ėšsauguojė. No ir nieka, nabgava tas žmuogus mūsa žemės. Atvažiava ėš Kauna, atmatava, lakstė čia so lėnciūgās. Julius, ka baigė Žemės ūkė akademija, parvažiava so Daina ėr pradiejė ūkininkautė. Vo daba anoudu tor api 100 ha, ontra tėik prisipėrka.

Nomei vėskas būdava unt mona galvuos

Dešimtīs darbū. Vėinep. Ėr vės kokėi darbininkā, statībininkā. Vo tū statībiniu medžiagu nagaliejē gautė. Atsėmėnu, Petrauskis, seserėis Adelės vīrs, gīvena Glaudžiūs pri plītinės, tėn prironkiuojė mon plītu kamėnams, saka – atvažiouk. Pasikinkiau arklieli ėr važiounu par Plungė i Glaudžius. Atgal so pakriautu vežėmu bavažioujint ėr nebatlaikė svuorė ašis, sobėra tas mona vežėms, gerā, ka Telšiū gatvie žmuogus padiejė susitaisītė. Toriejuom gīvuliu, dvė karvės, suodna bovau užsiveisusi dideliausi – obalū toriejau vėsuokiu veisliu. Kaimīns Gečus patarė, sakė, ka apsimuok dėdelē, bat ėr pri anū kėik darba bova: ėšskintė reikiedava, žėimā aprėštė. Septīndešim obalū toriejuom. Bier kelės, ī da dvė šimtmetėnės, Jostīna skiepītas. Bolviu prisisiedavuom daugībė, vertėmies kap galiejuom. Ėr i torgu Plungie, Klaipėduo vežiem, i kriautovės liob statītė, tik džiaugdavomies, ka bapaims kas. Mesuos sava toriejuom, kiaušiu sava, pėina, daržuoviu – sava. Tū kiauliu kėik papjaudavuom! Atsėmėnu, vėina baveik do šimtus kiluogramu svierė, pėlna kobėla prisisūdiem. Kap tėik anuos suvalgīdavuom? Bat juk ėr darbininku, ėr vaku vės būdava. Seserėis Ancės vakā: ėr Judita, ėr Ramutis, auga čia. Muni anėi vės mama pavadėn… Aš paskiau čia bovau igodusi keptė douna ėš pėtliavuotu mėltu. Užsakīdava ėr balems, ėr veseliem. Dounkepė nomalė toriejau, anuo ėškepus – kėtuoks skuonis. Užplikīsi, kvīnu idiesi, lizdieli padarius rauga pridiesi, pradies rūgtė, saldrūgštie. Po šešis kepaliokus ėškepdavau. Kartās i darba liekdama papėnti atsilauždavau, ba nieka sovalgīdavau. Vo je pitliavuotu mėltu nabova, ėš rogėniu kepiau.

Jostīns bova baigės šešės gimnazijės klasės. Tievā nuoriejė, ka būtu konėgu. Ožrašus uns vės vedė, kon idomiesni vės užsirašīdava, mintis idomesnės. Tas rašts anuo tuoks smolkus, ka sunkē iskaitītė. Uns jau bova pri knīgu. Pavalgīs ėr i sava truoba, apsikriuovės laikraštēs, knīguom sėdies liob. Rinka laikraščius, segė, unt trobuos vėršaus kruovė. Paskiau, ka remontavuom, kėik reikiejė ėšvežtė. Sėrgau gripu, nieks neijes, nepaklaus, je tik pati prisėšauksu. Tokėi savuotėškė anėi bova…

Vėsa gīvenėma ėšbovau tėkontis žmuogus. Ėr tokiū muomėntu būdava, ka, ruoduos, nabie ėšeitėis, vo po kėik laika ėšēn vėskas i gera. Ruoduos, esi pražovės, vo parsivert i gera. Tikiejėms dėdėlē padiejė.