Spalio 3 d. Plungės viešojoje bibliotekoje vyko projekto „Literatūriniai susitikimai Plungės viešojoje bibliotekoje – skaitau (auto)biografiją“ ketvirtasis renginys – Lauros Sintijos Černiauskaitės knygos „Džiaugsmynas“ pristatymas. Į susitikimą su skaitytojais atvyko rašytoja – prozininkė, poetė, dramaturgė, dvylikos knygų autorė, šešių literatūros premijų laureatė L. S. Černiauskaitė, ją kalbino literatūrologas, rašytojas, eseistas, kritikas Regimantas Tamošaitis.
Laura Sintija Černiauskaitė kūrė fikciją – išmonės literatūrą (apsakymus, noveles, romanus). Ji – klasikinio psichologinio realistinio stiliaus autorė. Šiandien mažokai šitaip rašančių, tačiau tai išliekanti klasika. Bet autorės kūryboje įvyko pasikeitimas – perėjimas į kitą žanrą, kitą pasaulėjautą. Autorė staiga ėmė džiaugtis tuo, kad ji gali dalintis savo būsenomis, mintimis, kad istorijas, siužetus sėkmingai gali kurti ne iš išmonės, o iš aplink esančių daug gražių, jautrių dalykų. Žanro požiūriu toks posūkis yra susijęs su brandžia gyvenimo patirtimi, šeima, santykiais, giminės istorija. Šito džiaugsmingo rašymo šaltinis – ir iš savęs pačios, galbūt iš suvokimo teisingai gyvenant. Žmogui brandos suteikia ir vaikų auginimas, kai suvoki, jog jau gyveni ne dėl savęs ir mėgaujiesi savo talentu, gabumais, kad jau svarbiau gyvybė – esanti, auganti šalia tavęs, iš tavęs išėjusi. Atsakomybė pakeičia žmogų. Mergina, moteris, motina – taip vyksta kismas. Rašytoja tiesiog ima liudyti save, savo buvimą pasaulyje, o iš to, be abejo, ir kyla džiaugsmas.
L.S. Černiauskaitė prisipažino, jog prieš kokį dešimtmetį pradėjo jausti, kad jai nebeįdomu rašyti išgalvotas istorijas, norėjosi kažko apčiuopiamesnio, prasmingesnio už rašymą. „Arba gal tiesiog „išsirašiau“, – atviravo rašytoja. Bet sulaukusi keturiasdešimties pradėjo rašyti „iš savęs“, savo balsu. Ir tai tapo vidiniu poreikiu. „Džiaugsmynas“ iš pradžių nebuvo rašomas kaip knyga, jis radosi iš paskirų tekstų. Tai dalinimasis savo būtimi. Dalinimasis su kitais, su tais, kurie panašūs į tave. O pavadinimas „Džiaugsmynas“ atsklido iš vaiko lūpų. Yra tokia emocija – džiaugsmas. Kai žmogus kuo nors džiaugiasi. Džiaugsmas kyla iš tavęs ir tai yra tavo džiaugsmas, tavo proveržis gyvenime – šviesiosios valandėlės, kurių ne tiek jau daug būna ir kurias labai vertiname. Taigi džiaugsmas – tam tikra individo būsena, o džiaugsmynas – visuma. Kaip vandenynas. Džiaugsmynas – džiaugsmo visuma; tai džiaugsmas, ne kurį tu susikuri savo vaizduote, fantazija, sveikata, būsena, bet tai, kas į tave ateina tuomet, kai tu teisingai gyveni, kai esi atviras pasauliui.
„Viskas, kuo aš galiu dalintis, esu aš pati“, – sakė rašytoja. – Man pačiai „Džiaugsmynas“ – tai mėginimas gyventi, kasdienai semiantis jėgų iš egzistencinio džiaugsmo. Egzistencinis džiaugsmas – kūrinio, žmogaus, džiaugsmas, kad tiesiog esu. Kad aš esu sukurta, kad esu, nes manęs galėjo nebūti. Mes esame gimę džiaugtis, žmogui nėra nieko natūralesnio kaip džiaugtis, tik gyvendami pavargstame ir pamirštame tą džiaugsmą, bet aš džiaugsmą esu išsikėlusi kaip tikslą: aš noriu, aš renkuosi, kad mano gyvenimo jėga būtų džiaugsmas. Ir „Džiaugsmyno“ tekstai yra kilę iš to egzistencinio džiaugsmo, kuriuo norisi dalintis. Jei „Džiaugsmyne“ žmonės atpažįsta savo patirtis, tai ir yra džiaugsmynas.“
Projekto vadovė Genovaitė Matevičiūtė
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Plungės rajono savivaldybė.
