Mykolas Pronckus. „Dideli miestai man niekada nepatiko“

Daugiau Lietuvoje tokio žmogaus, kuris būtų rašęs Brežnevui laišką su klausimu, kodėl čia vykdoma tokia politika, kad primetama iš viršaus, ką sėti, ką auginti, nėra.

Daug kas Plungėje Mykolą Pronckų žino kaip politiką, tačiau jam svarbiausia buvo ne tai. Studijavęs agronomiją, apsigynęs disertaciją liucernų auginimo tema, jis visą gyvenimą liko „prie žemės“.

Pradžios istorija

Gimiau 1936 m. Rietave. Mano mama Elena Radžiūtė dirbo pradinių klasių mokytoja Rietave, tėvas Mykolas Pronckus buvo vartotojų kooperatyvo pirmininkas. Tėvas iš atlyginimo sugebėjo nusipirkti 27,5 ha ūkį Bilionių kaime. Jis taip pat dažnai talkindavo savo tėvų ūkyje Selvestrų kaime (…).

1941 metų birželio mėn., pirmąją karo dieną, buvo gražus, saulėtas sekmadienio rytas. Mes su tėvu išėjome į esančias už miestelio ganyklas. Aukštai skrido lėktuvai. Tėvas sakė, kad ten skrenda vokiečiai ir kad šiose ganyklose reikėtų kast slėptuvę. Atrodo, tą pačią dieną, po pietų, prisikrovę į vežimą įvairios mantos, išvažiavome į Venciškės kaimą, Grašių ūkį, kad ten pralauktume praeinantį frontą. Tėvas tą pačią dieną grįžo į Rietavą, sakė, kad reikia saugoti kooperatyvo turtą. Po to jo daugiau nebemačiau*. Tėvas antrą karo dieną buvo vokiečių nušautas. Ėjo frontas… Pasakojo taip, kad tėvas su kitais rietaviškiais išsikasė slėptuvę, į ją traukdamiesi nuo vokiečių sulindo ir du rusų kareiviai. Tuo metu užėjo vokiečiai, liepė visiems eiti iškėlus rankas link fronto linijos, tai tuos, kurie ėjo, visus nušovė, o kurie krito ant žemės ir šliaužė, liko gyvi.

Atsimenu, kaip 1940- aisiais per Rietavo miestą važiavo rusų tankai. Paskui parke rusų kareiviai rodė kiną, paklodę pakabino ir rodė. Viskas buvo nauja, buvo kitaip – ir nieko tu nepadarysi. Po to ir prasidėjo visi tie vežimai.

Dar prisimenu, negerai prisimenu, kaip Rietavo moterys kalbėjo apie sušaudytų žydų turto dalybas. Labai nejaukiai tai ir vaikui atrodė. Kad šaudė, kad gavo tą, tą, tą, parsinešė… Tokie dalykai.

Po to mama mokytojavo Rietave, mes gyvenom kurį laiką Rietave, aš pas ją mokiausi. Mokykla buvo raudonų plytų pastate, parke. Tas pastatas tebėra. Į pirmą klasę man nereikėjo eit, nes jau mokėjau skaityti, skaičiuoti. Penkerių metų pradėjau skaityti. Mama man skaitydavo, paskui jai nusibodo, pasakė: „Išmok pats ir galėsi skaityti.“ Na, ir išmokau. Namuose buvo daug knygų.

Grįžtant frontui, išvažiavome į mamos tėviškę Tūbinėse, Šilalės r. Po poros metų mama gavo mokytojos tarnybą Laukuvoje, išsikėlėme ten. Tėvui žuvus, mama pasiligojo ir 1946 m. mirė, tais pačiais metais mirė ir mano sesuo.  Prasidėjus mokslo metams mama vis dažniau ir dažniau pradėjo sirguliuoti. Jos slaugyti iš Tūbinių atvažiuodavo teta Jadvyga. Atvažiuodama atsiveždavo šiek tiek maisto. Mama negijo. Daktaras sakė, kad serga plaučiais, ir, kaip dabar suprantu, skirdavo šarlatanišką gydymą. Pagal daktaro rekomendaciją mamą kiekvieną vakarą guldydavo į šaltą vonią. Po vonios išlipusi būdavo apsupama paklodėmis ir guldoma į lovą. Nuo tokio gydymo mamos sveikata sparčiai blogėjo. Priedo, dar kojos kirkšnyje pradėjo augti didelis auglys. Išaugęs buvo poros kiaušinių apimties. Vieną dieną auglys trūko. Gausiai bėgo dvokiantys pūliai. Tą pačią naktį mama mirė.

Pasilikau vienas iš visos šeimos. Po laidotuvių į mūsų kambarį buvo įkelta kita šeimyna. Susitarę leido ir man tame kambaryje miegoti. Jame visą laiką buvo svetimų žmonių. Manimi niekas nesirūpino. Sąlygos gyventi ir mokytis buvo blogos. Mokiausi blogai. Kažkurį trimestrą net iš trijų dalykų turėjau dvejetus. Dar ir todėl, kad buvau iš nepatikimos šeimos, mane pašalino iš mokyklos. Teta Jadvyga iš Tūbinių ėjo pas Laukuvos gimnazijos direktorių prašyti, kad man leistų mokytis. Eidama kažką nešėsi. Susitarti pavyko. Palikau ten mokytis ir užbaigiau penktą klasę. Gyvenimas Laukuvoje mane užkrėtė utėlėmis. Selvestruose teta Emilija mane maudydavo, skalbdavo drabužius ir kruopščiai lygindavo visų rūbų siūles,  taip naikindavo utėlių glindas.Tuo metu Linkuvoje mokytojavo mano dėdė Apolinaras Radžius, jis mane pasiėmė nuo penktos klasės, aš ten trejus metus Linkuvoje gyvenau. Jis turėjo savo tris vaikus panašaus amžiaus, ypatingo skirtumo kaip ir nesijautė. Na, bet visgi skyrėsi: jų vaikai ir aš… Kai baigiau 7 klases, reikėjo galvoti, kur man būt, ką daryt. Įstojau į Klaipėdos žemės ūkio technikumą. Ten mokėjo stipendiją, mokiausi agronomijos, vis šiokia tokia profesija. Nuo 14 m., kai pradėjau mokytis, pilnai savarankiškas. Todėl man juokingai atrodo, kad dabartiniai vaikai nieko nesugeba, nieko nemoka. Tėvo mama Selvestrų kaime su teta gyveno, jos šiek tiek ūkininkavo. Iš ten kartais lašinių paltį parsiveždavau, obuolių uogienės kibirą, tokia ta ir parama buvo. Tokia mano pradžios istorija.

Giminės likimas

Mano giminė yra skaudžiai nukentėjusi: pirmiausia, tėvas žuvo antrą karo dieną, toliau jo brolis, jis Kaune dirbo teisininku ir 1941 m. buvo suimtas, buvo nuteistas 10-čiai metų. Kai prasidėjo karas, išvežtas į Rusiją ir Archangelsko kalėjime 1943 m. sušaudytas. Toliau kitas dėdė traukėsi į Vakarus, pasiekė Australiją, ten gyveno ir mirė. Dar kitas dėdė iš motinos pusės taip pat traukėsi, buvo klierikas, pasiekė Ameriką, Čikagą, dirbo ir „Draugo“ laikraštyje. Toliau du dėdės iš motinos pusės buvo 1951 m. išvežti, iš tremties negrįžo. Trys tetos taip pat buvo išvežtos 1951 m., jos grįžo iš tremties. Tai va, toks mano giminės kelias. Ir čia, Lietuvoj, liko tiktai Apolinaras Radžius, jisai dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Linkuvoj, irgi buvo įstojęs į kungų seminariją, bet persigalvojo, tėvai jo neberėmė, tai mano mama, dirbusi mokytoja, šiek tiek jį rėmė. Paskui čia, Telšiuos, dėstė. Liko čia ir dėdė Domininkas. Jis dirbo buhalteriu Telšiuose ir Plungėje.

Žemės ūkio valdyboje: liucernos, kukurūzai, koksagizas

1954 m. buvau paskirtas į Varnių rajono Karolio Požėlos vardo kolūkį agronomu, o 1957 m. po tarnybos armijoje grįžau į Plungę ir nuo tada čia visą laiką gyvenu. Baigęs technikumą, įstojau neakivaizdiniu būdu į Žemės ūkio akademiją, baigiau ir norėjosi dar kažko, įstojau į Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto aspirantūrą. Jo filialas buvo Vėžaičiuose. Ten man atliko nupjautos žolės agrocheminius tyrimus. Mano darbui vadovavo žemės ūkio mokslų kandidatas Vytautas Gipiškis. Botaninę analizę atlikau pats. Užsikroviau didelį vargą, jeigu taip galima pasakyt. Ką tai reiškia – aspirantūra? Įvaizduojama, kad vartai knygas, darai santraukas, iš to kažką kuri, o čia buvo darbas su žeme. Kitaip tariant, penkiuose kolūkiuose buvau įkūręs lauko bandymus, ten reikėjo sėti, tręšti, sverti derlių, analizuoti jo sudėtį ir t. t. Viską dariau pats, pagelbėdavo tik nupjauti.

Disertacijos tema: Liucernos įkurdinimo galimybės velėniniuose, jauriniuose, rūgščiuose Lietuvos vakarų zonos dirvožemiuose“. Tokios temos pasirinkimą sąlygojo tuometinės aktualijos. Plečiantis gyvulininkystei, vis aktualesnė darėsi pašarų problema. Sprendžiant ją, buvo ieškoma ir naujų, derlingesnių pašarinių kultūrų. Tuometinės valdžios žvilgsnis nukrypo į liucerną, kuri Lietuvoje buvo mažai paplitusi. Aukštaitijoje stebėjome išties vešlius liucernos plotus. Deja, pas mus, Žemaitijoje, žemės yra visiškai kitokios. Apie tai užsiminiau tuometiniam  Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto direktoriui Antanui Budvyčiui. Jo klausiau, argi galima Aukštaitijos patirtį šabloniškai perkelti visiems ir ką apie tai mano mokslininkai. A. Budvytis patarė: imkis tyrimų ir gausi atsakymą.

Įsivaizduokit: parsiveži pavyzdžius iš pasėlių, išsiskleidi kambary ant laikraščių, pilnas kambarys apskleistas. Niekas tokių dalykų nebedaro ir nebedarys. O liucerna Žemaitijai netinka, yra kai kur tinkamų vietų, kur kalkingas podirvis, bet nedaug. Arba reikia labai didelių investicijų, smarkiai kalkinti, iki 40-60 centimetrų podirvio.

Ir kukurūzus augint teko, ir koksagizą*. Buvo tokia nesąmonė: koksagizas: turėjo gamint iš jo kaučiuką. Irgi nesąmonė. Tai toks augalas, turintis tam tikrų aliejų, išauginus iš jo šaknų reikia išspaust aliejų ir perdirbt. Bet iš jo tik kokius vienus ar dvejus metus bandė, nieko doro neišėjo, ir numetė. O paskui kukurūzai… Kukurūzų sėja kvadratiniu lizdiniu būdu. Kitaip sakant, yra laukas, tą lauką išmarkiruoji kvadratais, nu, ir į kiekvieno kvadrato susidūrimą ten kiši pagaliuką ir beri sėklas. Tiktai taip ir ne kitaip. Teko užsiimt tuo. Bet irgi nieko ypatingo nesigavo tais laikais, ir negalėjo gautis. Paskui pasirodė, kad kukurūzai puikiausiai auga, tiktai kitos veislės ir normaliai pasėti. Skuodo rajone už kukurūzų lizdinį auginimą viena kolūkio grandininkė didvyrio žvaigždę gavo. Tai buvo nesąmonė, tik tiek. Aš dar kartą galiu pasakyt, kad sistemos nepakeisi: kokia yra, tokia yra. Prie jos gali taikytis, pažint ją, bandyt išgyvent, bet nepakeisi. Tad buvo tokia sistema, reikėjo kažkaip išgyventi, bandyt išgyventi. Kaip ir dabar: mes esam Europos Sąjungoje, ir tai yra sistema, jos nepakeisi, patinka ar nepatinka.

Žemės ūkio valdyboje: laiškas Brežnevui, „traktoristų ieškojimo akcijos“

Daugiau tokio žmogaus Lietuvoje nėra, kuris būtų rašęs Brežnevui laišką su klausimu, kodėl čia, Lietuvoje, vykdoma tokia politika, kad primetama iš viršaus, ką sėti, ką auginti. Reikėjo daugiau savarankiškumo vietose… Reikėdavo planuot pasėlius, čia viskas eidavo per Žemės ūkio valdybą. Atvažiuodavo specialistai iš ūkių, įrodinėdavo, kad taip negali būt, metai iš metų tęsėsi. Buvo tokia politika, kad grūdinių plotus reikia plėsti, o paskui tos pačios grūdinės būdavo perdirbamos į žaliuosius pašarus, nurašomos. Kam sėti, jei iš anksto žinai, kad taip neišeis? Lietuvoj nieko nebuvo galima padaryti. Mano laišką iš Maskvos persiuntė partijos centro komitetui Vilniuje, iš ten atvažiavo du žmonės, viršininko kabinete dvi valandas šnekėjomės. Iš pradžių klausė, ar čia tikrai aš parašiau. Sakiau: „Aš rašiau. Viskas taip ir yra, kaip parašiau.“ Porą valandų turėjom gana kietą pokalbį su jais. Sniečkus, girdėjau, sakė: „Nu ir durnelis…“ Ir tikrai taip. Bet nieko mano atžvilgiu nesiėmė, nors gal turėjo kažką daryti. Tik iš Žemės ūkio ministerijos atsigirsdavau, kad sau karjerą gadinuosi.

Kai 1957 m. grįžau į Plungę, MTS (Mašinų ir traktorių stotis) tada jau čia buvo, direktoriavo Robertas Maleris, žydas, frontininkas. Tuometiniai kolūkiai traktorių dar neturėjo. Visa technika buvo MTS, t. y. valstybės rankose, o traktorininkai gyveno kaime. Prasidėjus pavasariui traktorius su padargais išsiųsdavo į kolūkius, o pasibaigus darbams, jie grįždavo. Remontuodavo dažniausiai patys traktorininkai. Dauguma jų gyveno kaimuose, todėl važiuoti į MTS ir gyventi kelis mėnesius atitrūkus nuo šeimos mažai kas norėdavo. Vienok suremontuoti traktorius reikėdavo. Todėl MTS direktorius R. Maleris, išbandęs įvairias priemones, kartais organizuodavo „traktoristų ieškojimo akcijas“. Vienoje jų teko dalyvauti ir man. Vieną 1958 m. žiemos dieną MTS man pasiūlė įsijungti į šią akciją ir pasakė, kad negrįžtume be traktorininkų. Man kliuvo Kulių pusė („Pažangos“, „Pergalės“, ir Šimulių kolūkiai). Taip žiemos ryte  gerokai apipustytu keliu pėstute patraukiau į Kulius. Tą dieną apėjau „Pažangoje“ ir Šimuliuose gyvenančius traktorininkus. Vakare „Pergalės“ kontoroje pernakvojau ant kušetės ir kitą dieną, apėjęs dar kelis traktorininkus, pėsčiomis grįžau į Plungę. Gal ir iš gailesčio man aplankyti traktorinininkai pažadėjo atvykti remontuoti traktorių.

Vienas iš svarbiausių tuometinių darbų būdavo rudens arimas (…) Nežiūrint visų reikalavimų, 1958 m. rudenį su arimo darbais labai atsiliko Šimulių kolūkis.

Buvo visai aišku, kad taip dirbant, dirvos šiame kolūkyje liks nesuartos. Siekdamas ištaisyti tokią padėtį R. Maleris surinko grupę traktorių iš kitų ūkių ir pemetė juos į Šimulius. Jis pats, taip pat keletas specialistų, kurių tarpe buvau ir aš, išvažiavome kartu su pasiųstais traktorininkais ir apsigyvenome kaime, žmonių namuose. Nakvodavome dažniausiai ant šiaudų, paskleistų asoje. Direktorius pats organizuodavo darbus, technikos remontą, žmonių maitinimą. Mes jam padėjome. Darbai vyko nuo aušros iki sutemų. Kartais su šviesomis dirbdavo ir per naktį. Taip darbuojantis po poros savaičių dirvos buvo suartos.

Melioracija

Vykdant melioraciją buvo nukeliamos sodybos, už jas užmokant. Kilo tam tikras triukšmas. Jonas Avyžius net knygą parašė „Sodybų tuštėjimo metas“. Dabar pagal statistiką iš daugiau kaip 4000 kaimų yra likę tik pavadinimai. Kaimų! Ten sodybų, o čia kaimų, ir nekyla jokio triukšmo. Kas liečia melioraciją, tai aš nesakyčiau, kad nebuvo perlenkimų, kaip visur, taip ir čia. Galėjo kai kur nemelioruot, kitaip padaryt. Bet žinot, kai vajus vyksta, tai ir eina kaip lengviau, kaip geriau. Bet melioracija didžiulę naudą suteikė Lietuvai, didžiulę. Be melioracijos būtų užpelkėjęs kraštas, ir nieko doro ten nebūtų galima auginti. Dabar jau skundžiasi, kad išeina melioracijos objektai iš rikiuotės. Į melioraciją buvo sukišta daug lėšų, Lietuva pati nebūtų galėjusi tiek sukišti, čia buvo sąjungos pinigai. Lietuva gamino daug žemės ūkio produkcijos, čia buvo aruodas tam tikras sąjungos, todėl buvo galima pinigų iškaulyt. Susikūrė melioracijos įmonės ir labai didelį ir gerą darbą Lietuvai padarė. Kažkada su užsieniečiais teko šnekėtis, sako: „Jūs turtingi esat, kad tiek daug numelioruotų teritorijų turit.“

Kasdienybė Plungėje

Dideli miestai man niekada nepatiko, nepatinka tas šurmulys, kitaip sakant, nėra savos dūšios ten. Plungė tada buvo nedidelis eilinis miestelis, pastatų jokių ypatingų nebuvo, pagrindinis buvo „Linų audinių“ fabrikas, kuriame dauguma žmonių dirbo, buvo vietos ūkio gamyklėlė, dar kažkas. Čia juk viskas pastatyta tarybiniais laikais: mikrorajonas visas pastatytas naujai, viskas… Kur eisi, ten vis nauji pastatai. Na, o dabar „Linų audinių“ nebėra, ir linų Lietuvoje nebėra.

Su pirmąja žmona Danute auginome dukrą Giedrę, gyvenome bute prie MTS, vėliau – V. Kapsuko gatvėje (dab. Telšių g.). Čia, kur mikrorajonas yra, skirdavo skypus, turėjom žemės, užsiaugindavom bulvių, daržovių. Vėliau atsirado kolektyviniai sodai, įsigijau sodą ir kartu su vaikais, su šeimyna dirbdavau. Tarp kitko, prie namo Telšių gatvėje buvo, o ir tebėra sandėliukai, tai mes ten ir kiaulę auginome. Tokia istorija. Šiek tiek pasiremdavom. Žinoma, parduotuvėse nieko nebuvo. Na, duonos, bulkos būdavo, pieno, bet juk šito neužtenka. Miestiečiams buvo sunkiau, reikėjo turėt giminių kaime arba blato. Mes į kavines valgyti eidavome retai, žmona virdavo pietus. Aš dažnai išvažiuodavau į kaimą, grįždavau tik vakare, tokios darbotvarkės, kad sėdėt iki šešių ir eit pietų pertraukos, neturėjau.

Pokaris

Kas buvo pokaris? Pokaris buvo, kai vieni ateidavo naktį, kiti – dieną. Ir vieniems, ir kitiems reikėjo duoti. Laikas buvo žiaurus. Atrodė, kalbiesi su vienu, o pasirodo, kad yra visai kitoks, ir kitokie jo veiksmai. Reikia sakyt taip, kaip buvo. Kai dar dirbau Seime, dažnai tekdavo susitikti rajonuose su žmonėmis. Man užduodavo klausimą, kaip vertinu vienus ar kitus. Aš taip atsakydavau: kiekvieną, kuris pakelia ginklą prieš neginkluotą žmogų, kokios jis bebūtų spalvos,vertinu kaip banditą. Ir pasibaigdavo kalba.

 Politika

1989 m. komunistų partijos Plungės skyriaus pirmininku išrinko, griūvančios partijos. Teko pergyventi visą tą irimą, tą griovimą.

Į Seimą kaip LDDP partijos narį mane išrinko vienmandatinėje. Man teko „kariauti“ su Bronium Gajausku, politiniu kaliniu buvusiu. Čia buvo visi nusiteikę, kad lengvai mane nugalės. Paskui pagal sąrašą patekau. Reikėjo važiuot, reikėjo kalbėt, aiškinti. Žmonės buvo nepatenkinti konservatorių pertvarkom. Ne tik priešino žmones, bet ir politrukų, savo statytinių priveisė. Žmonės buvo labai nepatenkinti. Seime man teko žemės ūkio reformos laikotarpiu vadovauti agrariniam komitetui. Kaip tik buvo tais laikais, kai buvo didelis susipriešinimas. Ir reikėjo kožną dieną „kariauti“ su konservatoriais, Landsbergio chebra. Tas laikotarpis buvo labai įtemptas. Bet manęs privengė labai stipriai. Aš labai daug nervų ir sveikatos padėjau, bet ką padarysi.

„Fazenda“ ir Božiai

Tuo metu, kai prasidėjo pertvarka, 1989 m., prasidėjo ir kitų veiklos formų ieškojimas, mes taip ir pagalvojome: „Kodėl ne?“ Mes buvome Žemės ūkio valdybos specialistai, mechanikai ir agronomai, mums tekdavo aiškinti, kad reikia geriau, tvarkingiau ūkininkauti. Na, ir dažnai mums priekaištaudavo: „Susėdę kabinete jūs kažką aiškinate, o gamyba yra visai kas kita.“ Mes norėjome parodyti, kad galima padaryti ir geriau. Buvo ūkių, kurie sunkiai tvarkėsi, vienas iš tų buvo Šateikių tarybinis ūkis. Jis buvo didelis labai. Ir mes pagalvojome, kad galime pabandyti paimti iš jų gabalą žemės, porą šimtų hektarų. Kadangi visur agitavo už ūkiskaitą, tai mes irgi sugalvojom ūkiskaitos pagrindais paimti: jeigu prakišim, tegu iš mūsų kišenės paims, o jeigu laimėsim, bandysim sau į kišenę įsidėti, atmetus visas išlaidas. Įkūrėme gamybinį-ūkinį padalinį, kurį oficialiai pavadinome „Fazenda“. Įsipareigojome 200 ha plote, savarankiškai organizuojant darbus, auginti javus, kasmet išauginti ne mažiau kaip 450 tonų. Iškultus grūdus veždavo į grūdų priėmimo kombinatą. Be to, „Fazendos“ valdomoje žemėje buvo atlikta nemažai darbų: pašalinti melioracijos defektai, nurinkti akmenys, naikinas varputis. Dėl to pagerėjo žemės kokybė. Šateikių tarybinis ūkis už grūdų centnerį mums mokėjo po 14,5 rublių, paskui – po 14. Apskaitą vedė ir atsiskaitinėjo agrochemijos įmonė.

Mums, palyginus, neblogai sekėsi. Na, specialistai ką? Specialistų darbo diena tais laikais nenormuota, dirbome ir šeštadieniais, ir sekmadieniais, ir vakarais, ir taip. Jei darbo yra, turi būti… Tai ar savo malonumui dirbsi, ar taip važinėsi ir aiškinsi. Taip mums ir prasidėjo visas tas darbas. Trejus metus mes dirbom, auginome miežius ir avižas. Techniką nuomojome iš agrochemijos organizacijos, transportą buvo galima nuomotis iš Šateikių tarybinio ūkio ir iš kitur. Patys dirbom, patys apskaitą vedėme. Aš į apskaitą praktiškai ir nesikišau.

Prieš griūvant viskam, kai matėsi, kad viskas laikina, mes šeimoje galvojome kur nors kaime kurtis. Tai mano uošvienė, antrosios žmonos Vidos mama, ir pasiūlė kurtis jos tėviškėje, Božių kaime, Plungės rajone. Ten nieko nebebuvo: viskas išgriauta, gyvulių ištrypta, tuščia vieta. 4 hektarai. Pagalvojau: „Turiu du sūnus, du vyrus, galim bandyti.“ Pradėjom nuo nulio, nuo visiško nulio. Kažkiek santaupų turėjom.

Žmona autobusu iš Plungės atveždavo maisto, nuo stotelės pėsčiom reikėjo porą kilometrų paeiti. Pirmais metais neturėjome kur gyventi, pasistatėme palapinę, vasarą ir rudenį gyvenome joje. Per tuos metus išpylėme pamatus, rankom, su lopeta. Kartu su Mindaugu pastatėme pirkelę, kurią pavadinome „Oblade“. Joje išmūrijau krosnį. Atsirado stogas virš galvos ir šiluma.

Viskas buvo normuota: ir cementas, ir plytos, ir visa kita. Buvo gaunama tik su paskyrom. Gavom paskyrą cementui, tai aš pats, mano žmona išsinuomotais cementovežiais važiavom į Tauragę to cemento pirkti, apie 30 tonų jo parsivežėme. O maišyt irgi: kadangi nei elektros, nei nieko, tai metalinę vonią tokią pasiėmėm ir toj vonioj maišėm skiedinį ir pylėm. Ir pradėjom mūryti. Praktikos neturėjau, galvojau, pavyks ar nepavyks. Iš pomėtės… Ir pavyko, bet pavyko ne per vienus metus. Pirmąjį namą, nepilnai pastatytą, atidaviau sūnui, jis įsirengė. Ten jie dažnai važiuoja, poilsiauja, o kitą namą norėjau statyt su ūkiniu pastatu, tvartu. Ir tą užbaigiau, galima gyventi. Jame gyvendavau nuo ankstyvo pavasario iki gruodžio mėnesio, diena iš dienos. Tokie gyvenimo projektai…

—

Mykolas Pronckus yra išsileidęs keletą eilėraščių knygelių. Vienas trieilis apibendrina visą jo gyvenimą:

Poezija, save aš darbu paversiu,

Siūbuojančia varpa,

Arimo vaga.

Kursyvu pažymėtos teksto vietos perspausdintos iš Mykolo Pronckaus knygos „Gyvenimo prasmės beieškant“, – V., 2016.

Koksagizas (lot. taraxacum kok-saghys) yra daugiametė žolė, gimininga kiaulpienėms. Svarbiausia jos savybė yra tai, kad koksagizo šaknyse kaupiasi kaučiukas.

Užrašė Vilma Mosteikienė

M.Pronckaus šeimos albumuose – daug istorinę vertę turinčių nuotraukų. Ypač tai pasakytina apie mamos Elenos Radžiūtės mokytojavimo laikų nuotraukas.