„Niekuo ypatingas tas mano gyvenimas, kaip visų“

Taip sako Plungėje šiandien gyvenanti Jadvyga Kaunaitė Girenko, prasidėjus karui Ukrainoje netekusi ten susikurtų namų. Namų ji neberado ir grįžusi į gimtinę.

„Susiruošėme į Lietuvą, kai Mykolajive pradėjo kristi bombos, kai sprogusi kasetinė suvarpė namų duris ir langus… Išvažiavome po trijų ilgų baimės savaičių, praleistų koridoriuje ant grindų, be šviesos ir vandens… Išvažiavome palikusios viską ir grįžome į Lietuvą. Tik čia nieko mano irgi nebėr…“

Šeima
Jadvyga gimė Gilaičių kaime, Plungės rajone. Didelėje Onos Preibytės Kaunienės iš Kentų ir Prano Kauno iš Gilaičių kaimo šeimoje augo 14 vaikų. Bendrus namus Ona ir Pranas Gilaičiuose pasistatė jau abu kartu, po vestuvių. Pradėję kurtis, pirmiausia susirentė ūkinį gyvuliams ir didžiulę daržinę. Ūkiniame pastate ir apsigyveno. Susivežė rąstus ir tikram namui, bet jo taip niekada ir nepastatė.
Ne iš meilės mama tekėjo, buvo išleista už nemylimo. Tikroji jos meilė buvo šeimos ūkyje dirbęs samdinys. Tik kas už samdinio išleis ūkininkaitę?.. Kaunas, va, su piršliais atvažiavo, ir žemės turės… Nors net rimtos trobos per gyvenimą taip ir nepasistatė. Neįprasta tiems laikams buvo jo paties gyvenimo istorija. Ūkį tėvas paliko vyresnei dukrai, iš namų išeiti turėjo sūnus, ir dar – kartu su motina. Atrėžė Pranui 6 ha. žemės kažkur, už kelių kilometrų, ir abu su mama išėjo į drėbtinę molio pirkelę. Paskui, jau kartu su žmona, pradėjo statytis. Mama, nors ir ūkininkaitė buvo, visi darbai jos rankose tirpo. Bet ištekėjus prasidėjo vargo dienos. Vaikučiai vienas po kito, ūkis… Šeimai su 14 vaikų reikėjo visko, tad ir turėjo visko – kiaulę, karvę, vištų, žąsų, kalakutų… Kol tėvas buvo, turėjo visko.

Vaikystė. Mokykla
Buvau maža, o vyresniosios seserys jau lankė mokyklą Gintališkėje, už 6 kilometrų. Brolis irgi, tik jis nelabai galėjo mokytis, turėjo, kaip dabar sakytų, disleksiją. Septynerių buvo, trimis metais už mane vyresnis. Seserys jį visaip „laužė“, nieko neišėjo… Aš skaityti išmokau per pusmetį. Brolį moko – jam nieko neišeina, o man aišku. Kai jis į antrą klasę ėjo, aš jau skaičiau gerai, rašinėjau jo sąsiuviny, ant sienų… Kiek barti gaudavau, ir per nagus. Kartu su broliu į mokyklą bėgdavau. Palįsdavau po suolu, ir kai jį paklausdavo paskaityti, padėdavau iš ten. Mokytoja klausia: „Kas čia tau pasakinėja?“ . Lendu iš po suolo… „Ar tu čia mintinai?“. Išbeldžiu viską mintinai, paduoda „Saulutę“ – skaitau. Tada mokytoja nuėjo pas mamą: „Leisk, kol šilta. Sušukuok, suknelę kokią rasi…“. O aš juk išbėgdavau paslapčia, suknele subrizgusia… Taip norėjau į mokyklą. Mama brolį, būdavo, žadina, keliuosi ir aš, bėgu į lauką, pasislepiu griovyje. Kartais pasodindavo, kad ir bulvių pietums skusti, kad tik nutūrėti. Kai mokytoja paprašė, jau leido. Penkių su puse, šešerių buvau. Brolis vis norėdavo riešutauti nusukti, grasino niekam nepasakoti. Riešutaujam visą pusdienį, kol vaikai iš mokyklos grįžta. Brolis sužino, kokius darbus uždavė namie…
Paskui atidarė mokyklą Gilaičiuose, į Sibirą išvežtų Serapinų ūkyje. Viename didelio namo gale gyveno mokytoja Kubilienė su vyru, kitame buvo mokykla. Mokytojos vyras dirbo ūkvedžiu. Iš kur jie – nežinau. Man visi mokytojai buvo geri – atėjau viską mokėdama, neturėjau ką veikti. Kitiems buvo sunkiau. Brolis vargais negalais pabaigė pradinę mokyklą. Išdykęs nebuvo, tik buvo gabus kitiems dalykams. Iš pagaliukų pasidarydavo turniką ir žmogeliuką, kuris ant to turniko sportuodavo. Būdavo, iš po suolo išstato savo juokingą besivartantį žmogeliuką mokytojai už nugaros. Klasė juokiasi, mokytoja stato brolį į kampą. Būtų galėjęs būti drožėjas, dar ir visokių švilpynių pridroždavo. Kai išėjo į kariuomenę, aš jau mokiausi institute, mamai parašė: „kodėl nevertei mokytis. Jei būčiau baigęs keturias klases, būčiau galėjęs mokytis traktoristu“. Vėliau baigė pats vakarinę ir išsimokino traktoristu.
O aš visur buvau pirmūnė. Ir jau vėliau, Platelių vidurinėje, pas auklėtoją Stripinienę. Buvau visur – rašiau, vaidinau, sportavau… Mokytojas Sadauskas organizavo liaudies instrumentų ansamblį, tad būtinai ir aš – grojau kanklėmis. Gal 60-tais metais mus į Vilniaus dainų šventę išvežė.
Visiems kitiems vaikams irgi sekėsi mokytis, ir patiko. Sesuo Zita buvo labai gabi. Bet prasidėjo karas ir mokslai baigėsi.

Pokaris
1944 metais, tik išvarius vokiečius, prie tėvo pristojo tarybų valdžia. Tėvas, gal ir ne vienintelis, bet buvo iš tų, anuomet retų, raštingų, mokančių skaityti. Savo nelaimei, kaip pasirodė. Liepė jam stoti apylinkės pirmininku. Niekas gi nenorėjo. Prasidėjus karui šeima augino jau 10 vaikų, tad į karą tėvo nepaėmė. Ir dabar prikibo: netarnavai, eisi į daboklę, jei nesutiksi. Taip ir išbalsavo. Gintališkės apylinkės pirmininku tėvas išbuvo vienus metus… Po ataskaitinio Dovainiuose kaimo troboje vyko linksmybės, šokiai. Aštuoniolikos metų vyriausia mano sesuo su kavalieriumi taip pat ten dalyvavo. Ji paskui ir pasakojo, kas nutiko. Tėvas kaip pasiutęs visą vakarą ją šokdino – lyg nujausdamas kažką. Į trobą įsiveržė keli ginkluoti vyrai. Griebė už parankių mano tėvą, jo pavaduotoją – jauną mūsų kaimyną ir apsauginį Plaipą ir išsivedė į lauką. Tėvą ir jo apsauginį nušovė ten pat, kieme, o pavaduotojas pabėgo su sužeista ranka. Bėgdamas pro mūsų namus dar šūktelėjo: „Nebeturite tėvo!“. Pats jis išsislapstė, išgyveno. O tėvelį palaidojo Beržoro kapinėse. Mama liko su devyniais vaikais. Netrukus, po laidotuvių naktį atėję iš lovos ištraukė ir šešiametį broliuką… Už tai, kad per laidotuves sakė atkeršysiąs.
Ateidavo kas nors beveik kasnakt… Paleisdavo šūvių seriją, visa šeima išsigandę išsislapstydavo. Buvau mažytė, 9 mėnesių, bet vyresni, brolis, jau buvo ketverių, pasakodavo… Mane palikdavo lopšyje, kad neverkčiau ir neišduočiau kitų, miške pasislėpusių. Kaip aš gyva likau, nežinau… Paskui, jau didesnė, apie ketvirtus turėjau, prisimenu, kaip naktį, buvo gruodžio pradžia, staiga pradėjo stipriai belsti į langą… Kol mama apsirengė ir nuėjo atidaryti durų, su visais rėmai į kambarį suvirto ginkluoti vyrai. Paskui išdaužtus langus pagalvėmis apsikaišėme. Mikčiojome visi, ilgai. Būdavo, langas kažkur dužo – man užkerta kalbą. Dūžtančio lango garsas persekiojo visą gyvenimą. Drebu ir dabar, nebemikčioju, bet…
Vėliau kurį laiką, kokį pusmetį, buvo apsistojusi rusų kareivių kuopa. Gultus iš šiaudų susisukę… Kieme – tankai. Tėvas turėjo mane lydėti karvių pamelžti. Visko buvo.
Ar 50-ais į kolūkius pradėjo agituoti. Niekas nenori. Aiškina, kaip bus gerai – traktoriai, kombainai… Vis tiek niekas nenori. Pristojo prie mamos – tavo vyras buvo apylinkės pirmininkas, tu turi pavyzdį rodyti. „Nušaukite, bet neisiu…“, – bijojo mama, priešinosi, kaip galėjo. Išvežė ją į Salantus, uždarė daboklę, ten agitavo… Kaip baisu buvo – tėvo nėra, mamos irgi. Bėgdavau prie pakelės kryžiaus ir verkdavau, pareis mama ar ne? Paleido.
Valdžia paskyrė 100 rublių išmoką šeimai (kas mėnesį, už vaikus). Po poros mėnesių pradėjo į namus ateiti toks vyras (kaip vėliau sužinojome, pažįstamas, gyvenęs kaimynystėje). Sako, gaunate pinigus už nieką… Pats nesirodydavo, tik liepdavo iškišti pro durų plyšį pinigus. Jei ne, ateisią kiti ir vis tiek reikėsią atiduoti, tik dar problemų turėsime…

Į pasaulį
Užaugome, į pasaulį visi išėjome. Baigusi Platelių mokyklą įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą, ikimokyklinių klasių specialybę. Norėjau medicinos, bet į Kauną važiuoti buvo per toli, mama viena. Vyresnės seserys išėjo tarnauti, penkiolikos jau tarnavo Salantuose ir Plateliuose pas gydytojus, mokytojus. Į aukštąjį įstojau aš vienintelė. Baigusi institutą paskyrimą pasirinkau į Kretingą ir nepilnus tris metus dirbau Darbėnuose vaikų darželyje.
„Išsirinkit mylimus, ir kad jus mylėtų“, – sakydavo mama mums, šešioms savo dukroms. Kad būtų laimė.
Dar besimokydama institute susipažinau ir aš su savo meile. Vladimiras, ukrainietis, baigęs radiotechnikos institutą Ukrainoje, dirbo Šiauliuose naujojoje televizorių gamykloje. Čia buvo gavęs butą, o į institutą ateidavo į šokius. Ten ir susipažinome. Iš karto krito man į akį… Paskui įstojo į ekonomiką Lvove ir išvažiavo. Bendravome laiškais, santykiai kurį laiką buvo nutrūkę. Galiausiai vėl susitikome, o Vladimirui gavus paskyrimą į Sachaliną, palikome Lietuvą.
Ilga nepaprasta 7 parų kelionė traukiniu. Labai norėjau pamatyti BAM‘ą… Mamai apie Sachaliną nieko nesakiau, dėl visa ko… Nors ten sekėsi neblogai, gimė dukra Vitalina.
Kol „ištiko“ tai… 1971-ieji ir žemės drebėjimas. 6 valanda ryto – tu staiga kažkur smengi, slenka lova pirmyn – atgal… Tai tęsėsi visą ilgą mėnesį, ne taip stipriai, bet vis tik… Tradiskancija, žiūrėk, jau ir siūbuoja, radijas ant kojelių – irgi… Išvažiavome.
Pradžioje – į Kramatorską, pas Vladimiro tėvus, paskui – Lisičenską, Lugansko sritį, prie Rusijos sienos (ta sritis buvo pirmoji rusų užimta).
1984 m. išsiskyrėme. Išėjome su dukra, palikusios viską.

Namo, į Lietuvą.
1988-ais grįžau į Lietuvą, į Platelius. Dukra liko Ukrainoje, įstojo mokytis. Mama su broliu jau buvo nusipirkę namą Plateliuose – dėl melioracijos teko palikti namus Gilaičiuose. Dabar mama jau buvo mirusi, brolis likęs vienas.
Netrukus gavau butą tremtinių name Plateliuose, dirbau Gintališkėje, vaikų darželyje. Atsiradus namo šeimininkams, teko iš ten išsikelti. Tada – Lioliai, Liolių pradinė mokykla. Mokyklos pastate skyrė butą, kartu gyvenome dvi mokytojos, kol kolegė išėjo į pensiją, o ir vaikų sumažėjo, tad užteko vienos mokytojos. Iki pat pensijos ten ir dirbau. Gyventi mokykloje galėjau likti, bet nenorėjau.

Vėl – Ukraina. Iki pat to nelemto karo.
Dukra iš Ukrainos parašė: laukiasi. Pirmoji mergytė nebuvo dar ketverių, vargo viena… Pagailo, išvažiavau pas ją į Mykolajivą, prie Odesos. 20 metų ten ir išbuvau. Grįždavau dėl pensijos ar šiaip, retkarčiais.
Į Lietuvą visam susiruošėme tada, kai ant namo pradėjo kristi bombos, kai pataikiusi kasetinė sutrupino durų staktas ir langus. Tris savaites dar kentėjome, miegojome koridoriuje ant grindų. O juk vasaris – be vandens, be šviesos, šilumos. Išdaužytais langais… Netikėjome, kad okupantai eis tolyn, todėl kentėjome. Bet galiausiai apsisprendėme – važiuojame. Palikusios viską, ką turėjome.

Tik išvažiuoti taip paprastai nepavyko. Liepė registruotis, paskui laukti 10 dienų… Jei nori greičiau, ieškokis vežėjų pats. Subombarduoti bėgiai, sugriautos visos miesto prieigos (buvo laukiama puolimo). Neišvažiuosi. Į Odesą?.. O ten tiltai užminuoti ir pakelti, tik porą kartų per dieną trumpam juos nuleidžia. Prie tiltų didžiulės besiblaškančių, išsigandusių žmonių eilės, ir mes niekaip nepataikom pralįsti. Pagaliau persikeliame ir išvažiuojame – nuolat sustabdomi oro pavojaus sirenų ir slėpdamiesi pakelės grioviuose. Tris ilgas paras važiavome iki Odesos. O ten – perone tūkstančiai žmonių, specialūs evakuaciniai traukiniai kas valandą į Lvovą, į Moldovą, į Lenkiją… Bet į vagonus patekti beveik neįmanoma. Įsėdome į Lvovo kryptį (paskui – kaip nors). Atsidūrėme Liubline, o čia irgi – jokio traukinio, autobusai labai reti. Ir tada mus išgelbėjo savanoris iš Lenkijos. Atvežė mus į Varšuvą ir paliko nakvynės namuose. O ten ir vėl – eilės, „raskladuškės“, registracija į autobusus į Ispaniją, Prancūziją… Į Lietuvą norėjome tik keliese, tad nežinia, kada surinks visą autobusą. Vėl susiradome vežėją, dabar jau iki Lietuvos sienos. Ir čia iškilo dar viena problema – mano lietuviškas pasas. Nenorėjo manęs imti, ne ukrainietė, ne pabėgėlė… Vis gi pagaliau vargais negalais Lietuvos pasienį pasiekėme.
Nuo sienos paėmė giminaitė ir parvežė mus į Platelius..
Viso išgyvento siaubo dienomis stebino ir palaikė begalinis žmonių nuoširdumas. Dar Lenkijos pasienyje, kol pareigūnai tikrino dokumentus, jaunimas dalijo maisto davinius, arbatą, vandenį… Liublino gatvėse stovėjo apkrauti stalai visokio maisto… Ir valgyti, ir su savimi pasiimti galėjai, saldinių prikimšo pilnas kišenes. Varšuvoje davė išsimaudyti ir vėl iki soties prisivalgyti. Visur buvo matyti nemažai „Kautros“ autobusų. Klausiu, gal į Lietuvą parvežtų. Ne, sako, mes čia savaitei ir važinėjame visur.
Kažkokia nenusakoma bendrystės ir pagalbos euforija, rodos, buvo pagavusi visus…

Namai Nikolajeve, kaip? Nieko nežinau. Bombarduoja ir bombarduoja, namas tebestovi. Buvo įsiveržę tankai… Sugebėjo išvyti. Iš tolo bombarduoja. Tarp devynaukščių stovėjo darželis, jo rūsiai labai tiko slėptuvei. Ten ir subėgdavo visi. Išdavikų yra, išdavė, kad ten didžiulė slėptuvė. Kasetinė bomba, išmušusi aplinkinių namų langus…
Kuo baigsis? Jaunas, ne kariškis, šoumenas… Kitas būtų pabėgęs. Zelenskio gimtinę, Krivoj Rogą, specialiai bombarduoja.

Dabar jau namie.
Į Lietuvą Jadvyga grįžo su dukra Vitalina ir dvidešimtmete anūke Viktorija. Vyresnioji anūkė pasiliko Odesoje. Rūpi Jadvygai, kaip ji dabar ten, nuolat bombarduojamame mieste, dažnai be šviesos ir vandens. Nepaleidžia mintys apie dabar jau jos vienos ten toli patiriamą siaubą.
O kaip sekasi moterims čia, Lietuvoje? Pirmą pusmetį, sako, išgyvenusios tokį stresą, kad galėjo tik gulėti – nenorėjo nieko, net valgyti. Giminės visaip linksmino, vežiojo, rodė… Giminės padėjo ir susirasti butelį Plungėje, kur visos trys gyvena iki šiol. Anūkė Viktorija neakivaizdžiai vis dar studijuoja Odesos universitete, Juridiniame fakultete. Plungėje rado darbą, jau kalba lietuviškai. Dukra Vitalina taip pat dirba – masažuotoja.
„Jei būčiau galinti“, – atsidūsta Jadvyga, kai mažame laikinai nuomojamame kambarėlyje kalbamės apie jos gyvenimą. Gimtųjų namų nebėra. Vis dar stovi tuščias ir apleistas sesers namas už Platelių, tušti ir nebegyvenami dar vieni, kitos sesers, namai Užpelkiuose. „Nebegaliu viena, gatvėje žmogaus nebeatpažįstu“. Sunkiai bematančią moterį šiandien kamuoja neviltis – kas toliau? Namie. Ir – be namų… Bet gelbsti kūryba – nuo vis užklumpančios depresijos, nuo blogų minčių. Perskaitome ir mes didžiulius senų kalendorių lapus, primargintus stambia, aiškia rašysena. Juose sueiliuotas visas Jadvygos gyvenimas. Visas.
Dar papasakoja apie savo pasivaikščiojimus po Plungę: „55 laipteliai iki šv. Jono Krikštytojo, 15 – žemyn nuo Florijono“. Žino tiksliai, turi žinoti, kitaip vargiai pavyktų iki bibliotekos parke nueiti.
„Kol mačiau, visą parką apvaikščiojau. Tik neradau „Bezdžionių“ tilto“, – sako atsisveikindama. Rasime. Kai atšils.

Parengė Virginija Liutikaitė