Gegužės 15 d. Plungės viešojoje bibliotekoje įvyko projekto „Literatūriniai susitikimai Plungės viešojoje bibliotekoje – paaiškinkit man knygą!“ trečiasis renginys – susitikimas su rašytoju, filosofu, kultūros teoretiku, antropologu, VDU profesoriumi Gintautu Mažeikiu ir VDU filosofijos mokslų daktaru Kasparu Pociumi, kurie pristatė G. Mažeikio „Lilimų knygą“ (I ir II d.) – tikrai paaiškinimų reikalingą pirmąjį filosofinį psichedelinį romaną lietuvių literatūroje.
Pokalbio fragmentą siūlome ir mūsų svetainės lankytojams.
Kasparas Pocius: Gerb. Gintautą pažįstu daugiau nei dvidešimt metų ir pirmiausia jį žinau kaip filosofijos atstovą, filosofinių tekstų autorių. Tad ir norėčiau klausti: kaip pats jautiesi iš filosofinės fikcijos perėjęs į literatūrinę fikciją?
Gintautas Mažeikis: Kaip jau buvo minėta pristatant projektą, mano knygą tikrai galima vadinti keista. Yra toks literatūrinis žanras (nežinau, kad kas kitas be manęs Lietuvoje tokio žanro knygas rašytų) – keistoji novelė arba keistieji romanai. Šia tema tik kitaip yra rašę Hovardas Filipsas Lavkraftas (lietuviškai yra išleista jo raštų rinktinė) arba Jeffas VanderMeeris (į lietuvių kalbą taip pat yra išverstos keturios jo knygos). Vakaruose panašios literatūros galima rasti labai daug. Ta keistoji literatūra, arba keistasis žanras, skiriasi nuo siaubo romanų. Siaubo romanuose pagrindinis akcentas – būtent kelti nerimą ir siaubą. Tai nereiškia, kad mano „Lilìmų knygos“ planuojamuose keturiuose tomuose nė trupučio nebus siaubo žanro elementų (veikiausiai bus), bet šiuolaikinė keistoji literatūra, taip vadinamoji naujoji keistoji literatūra, nebeakcentuoja siaubo žanro, o akcentuoja tam tikrų filosofinių problemų aiškinimą literatūriniu būdu, remiantis spekuliatyvumu. Iš tiesų „Lilìmų knygą“ pradėjau rašyti anksčiau, dar nesusipažinęs su spekuliatyviojo realizmo filosofija, tuo naujosios keistosios literatūros žanru, kurį aptikau jau tvarkydamas savo romaną. Yra autorių, kurie geriau išmano tą minėtąjį žanrą ir kurių kūrybą jūs galėjote skaityti. Pirmiausia tai J. R. R. Tolkienas, kurio filmus „Žiedų valdovas“ neabejotinai esate matę, bet Tolkienas rašė truputį kitokią literatūrą. Štai jo „Silmariljonas“. Tai keistoji literatūra ir naujųjų mitų kūrimas. Tai žanras, kurį ir aš bandau realizuoti. Naujieji mitai nereiškia, kad sekama senaisiais, pvz., „Egle žalčių karaliene“ ar kuriais kitais senovės graikų, romėnų, šiaurės šalių mitais. Naujoji mitologija pasireiškia labai įvairiai bei turi aktyvų ir ryškų santykį su ezoterizmo literatūra. Kadangi retas Lietuvos rašytojų domisi ezoterika, tai kažin ar turiu kūrybinio kelio bendrakeleivių. Vienas autorių, kitu žanru bandęs rašyti bent panašiomis temomis, tai a. a. Gintaras Beresnevičius ir jo knyga „Paruzija“. Panašiomis temomis taip pat rašė rašytoja Jolita Skablauskaitė, kuri, sakyčiau, per anksti iškeliavo anapilin. Dvi paskutinės jos knygos „Sado sindromas“ ir „Žiežulės“ bei kai kurie jos apsakymai mane labai stipriai įtakojo. Šiuolaikinė filosofija nagrinėja šitą keistą literatūrą, netgi rašomos disertacijos, lietuvių kalba rašomi moksliniai straipsniai, todėl buvo tik laiko klausimas, kada pasirodys tokio žanro lietuvių rašytojų kūriniai.
Be abejo, vìsa, ką iki šiol kalbėjau, nė trupučio jums nepaaiškina, apie ką mano knyga, bet paaiškina žanro aplinkybes. „Lilìmų knyga“ Lietuvoje įvardijama kaip pirmasis tokio žanro kūrinys, bet pasaulyje aš būčiau tik keli šimtai kelintasis.
K. P.: Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad skaitytoją perkeli į kitą erdvę, bet sykiu labai gražiai konstruoji ir savo filosofinį ontologinį pasakojimą, kuriame galima aptikti ir solidžių ontologinių, t. y. būties teorijos konstrukcijų, dialektikos sąvokų ir daugybę sprendžiamų konfliktų. Tai noriu paklausti: kiek šis tekstas sąmoningai buvo kuriamas kaip tam tikras filosofinis projektas?
G. M.: Dar 1996 m. apsigyniau disertaciją „Renesanso simbolinis mąstymas“, kurios pagrindu vėliau išleidau to paties pavadinimo knygą. Joje pakankamai daug kalbama apie Renesansą – panašiai XV-XVI amžius. Tuo laikotarpiu, o dar ir XVII a. Lietuvoje buvo gausu magijos ir okultizmo, kai mitas, filosofija, magija ir okultizmas buvo „suvelti“ į víena. Iš tų laikų žinomas Paracelsas (1493–1541) – šveicarų gydytojas ir filosofas, šiandien laikomas šiuolaikinės medicinos pradininku. Jis išrado vadinamąją nuodų terapiją – buvo pirmasis, kuris pabandė gydyti tokias ligas kaip maras ar sifilis. Gydyti naudojo ir žoleles, ir jatrochemiją, ir gyvsidabrį. Juokauju, kad Paracelso pacientai gyvendavo truputį ilgiau, nei būtų mirę nuo minėtų ligų, bet Paracelsas taip pat parašė ir labai daug filosofinių kūrinių, kuriuose išsižadėjo senosios medicinos ir skelbėsi pradėjęs naująją. Paracelso filosofiniai samprotavimai tapo prielaida man sukurti žemėlapį, apie kurį kalbama „Lilimų knygos“ II dalyje „Apsėdimai“. Tie visi piešiniai – tai dailininkės Gabijos Korsakaitės darbas. Minėtame žemėlapyje matyti Žemė ir kitos sferos, arba būsenos: Žioja (tai ta vieta, kurią kai kurie žmonės vadina skaistykla arba pragaru), Evestra, kurioje vyksta visi pagrindiniai knygos įvykiai. „Evestra“ – tai žodis, kurį paminėjo Paracelsas. Jis sakė, kad Evestroje gyveno sukubai ir inkubai, kurių kitas vardas – lilìmai. Lilìmai – tai Lilitos vaikai, o Lilita – neva pirmesnė moteris prieš Ievą, kuri nenorėjo miegoti su Adomu ir dėl to buvo išvyta iš rojaus, vėliau susidėjusi su demonais. Lilitos ir demonų vaikai – lilìmai. Šią istoriją sugalvojau ne aš, ši istorija yra aprašyta kabalistiniuose traktatuose, kurie aiškina Talmudą ir Torą, ir todėl ta lilitų, Lilitos istorija labai plačiai išskleista. Joje dar sakoma, jog Lilita vėliau buvo Kaino žmona, ir jos vaikai pasklido po visą pasaulį. Tai esančios blogio sėklos, dėl kurių kylą labai negeri dalykai. Kaino ir Lilitos vaikai nėra lilìmai, lilìmai yra Lilitos ir demonų vaikai. Apie lilimus literatūros yra labai mažai. Evestroje dar matote tekantį Vajų. Vajus – tai aistrų (kvėpavimo, šėlo, nirtulio, tūžmo) upė, kuri, pasak Rigvedos, hinduizmo, sanskrito tekstų, turėtų būti ir Žemėje. Mano knygoje taip pat sakoma: „Jis yra ir Žemėje, tik mes jo nematome“. Cukubai ir lilìmai (tai tas pats) arba inkubai ir lilìmai – tai tie, kurie apsėda. Apsėdę jie čiulpia žmonių sėklą, bet nepasakoma, kur ją deda. Mano knygoje pasakoma: ją neša į Evestrą ir sėja baltajame rūke. Ten iš tos sėklos gimsta lilimai. Tai tokie padarai, kurie neturi aiškios formos, jie formą įgyja patys. Žmonėms jie pasirodo vienu pavidalu, taip, kaip žmonės trokšta, o Evestroje jie gyvena tais pavidalais, kurie jiems patiems patogūs.
K. P.: Kaip vienas žymiausių ant laužo sudegintas Renesanso filosofų Džordanas Brunas, taip ir tu tikrovę įsivaizduoji kaip aibę centro neturinčių skirtingų pasaulių?
G. M.: Visatoje, tame žemėlapyje, kurį aš jums jau rodžiau, yra daug simbolinių arba gyvenamųjų pasaulių. Paracelsas yra kalbėjęs, kad, be žmonių, visatoje yra tam tikrų stichijų, kuriose gyvena tik vieno elemento būtybės. Pvz., salamandros (lietuviškai aš jas vadinu gabijomis) gyvena tik ugnyje; undinės gyvena tik vandenyje; eolai – ore. Aš, pvz., klausiau, kas gyvena vien tik muzikoje. Tai traramiai. O kas kvėpuoja ir alsuoja vien tik šėlu? Tai lilìmai ir jie gyvena šalia Vajaus. O žmonės, žinoma, kaip ir dera, gyvena žemėje. O kur yra žynių pasaulis? Pasaulis tų, kurie išsižada savo kūno ir vien tik skaito knygas, slankioja raidėmis ir beveik neturi jokios energijos, ir dėl nieko nesijaudina? Dar yra Žioja – pasaulio žaizda, į kurią keliauja ir ten gyvena mirusių žmonių lervos. Pabrėžiu: knygoje aš nesikišu į religinę sferą ir neaiškinu, kur keliauja nemirtinga žmogaus dvasia. Jau nuo Paracelso laikų, lygiai taip pat ir Vydūnas, ir budizmas sako, jog mes, žmonės, esame sudaryti iš trijų dalių: tai 1) mūsų kūnas, kuris labai greitai suyra; 2) mūsų siela, kuri nėra amžina ir kurią kiti vadina lerva; 3) mūsų dvasia. Taigi, apie dvasią aš nešneku, o kas atsitinka su lerva, domėjosi ir Vydūnas. Paracelsas sako: kai žmogus neteisingai palaidojamas (neteisingai gali būti palaidojamas ir gyvūnas), pvz., nuleidžiamas į vandenį, kai kapus siekia vanduo ar supa pelkės, lerva, užuot išnykusi kartu su kūnu, nuo kūno atsiskiria ir pradeda klajoti. O kur galų gale jos dedasi? Britų fantastinė literatūra mano, kad tai yra šmėklos, kurios pasilieka namuose. Aš į šituos dalykus nesikišu, o mano knygoje lervos nukeliauja į Žioją – skylę, bedugnę, kurioje jos prapuola. Dvasia neužima laiko, erdvės, vietos, yra nemateriali ir dėl to mums nerūpi, o siela nėra visai nemateriali. Dar galiu pasakyti: ji netgi šiek tiek šilta. Kai siela, arba lerva, atsiskiria nuo kūno, kūnas atšąla. O kur dedasi šiluma? Į šitą klausimą labai gilinosi ir Paracelsas, o Vakarų literatūroje labai plačiai aprašyta, kas su tomis lervomis darosi. Mano knygoje lervas valgo ne šėtonas, o akmentakiai – akmens pavidalo keisti demonai, kurie landžioja į Žioją ir ten ryja paskutiniuosius lervų jausmus. Apskritai lervų temai mano knygoje, ypač antroje dalyje, skiriama pakankamai daug dėmesio, dar daugiau dėmesio šiai temai bus skirta trečioje knygoje.
K. P.: Skaitant „Lilimų“ pirmą ir antrą knygas atrodo, kad apsėdimas turi būti nevienpusis: mes turime apsėsti tuos, kurie mus apsėda. Nes jeigu mes neapsėsime, mes tapsime užvaldyti. Knygoje sąvokos „apsėdimas“ ir „užvaldymas“ nėra adekvačios. Kas yra apsėdimas?
G. M.: Rašydamas antrą knygą “Apsėdimai“ pirmiausia gilinausi į pačias rimčiausias katalikų egzorcistų knygas, kad suprasčiau, ką egzorcistai galvoja šia tema. Aptikau Vakaruose žymiausius egzorcistus, kurie išskiria net šešias apsėdimo pakopas. Ne iš karto tave apsėda. Iš pradžių yra mažyčiai apsėdimai: pirmiausia tave sužavi, paskui bando prašnekinti, vėliau pakinta tavo skonis, vaizduotė ir galiausiai paskutinė, vėliausia, šeštoji pakopa, kai tave jau galutinai užvaldo. Mano knygoje tos paskutinės, šeštosios, pakopos beveik nėra, nes lilìmui tos šeštos pakopos ir nereikia. Mano knyga remiasi tokia prielaida, kurią aš išsakau viena teze: „O kuo jūs nusipelnėte, kad jus kas nors apsėstų?“. Kuo jūs tokie įdomūs, kuo jūs tokie svarbūs, kad kažkam rūpėtų jus apsėsti? Lilìmai labai labai pasirenka, ką apsėsti.
K. P.: Ko galima tikėtis iš būsimų knygų?
G. M.: Kita knyga bus „Miegančio teatro sala“ ir ji bus baisesnė nei pirmosios dvi.
Projekto vadovė Genovaitė Matevičiūtė
PROJEKTĄ FINANSUOJA LIETUVOS KULTŪROS TARYBA IR PLUNGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ
