Iš Kazimieros Petrauskaitės-Mončienės (g. 1949 m.), augusios Šarkių k., Plungės r., atsiminimų.

Bočiai, probočiai
…Galvoju, kaip jie vargo, tie vaikai: paliko maži, tėvai anksti mirė, 1920 m., abu tais pačiais metais nuo kažkokios epidemijos – šiltinės ar ko. Tėvų žemę perėmė vyresnysis Petras. 1933 m. mažieji: Stanislovas, Antanas ir Antanina, nuo jo atsiteisė jiems priklausančias dalis Sausdravėnų kaime. Ten dabar paminklinis akmuo pastatytas. Stanislovo sūnus Vacys dar ir šulinį iškasė, suolelį pastatė. Po tėvų mirties mažieji pas tą brolį Petrą gyveno, jo žmona nežiūrėjo tų vaikų. Mama mano Antanina pasakojo, kaip ganydavo jie karves su Stasiu, basom kojom į klumpes įsispyrę: „Įsilipsma, būdavo, į medžius ir dainiuosma.“ Aniedu turėjo gerus balsus. Paskui ji išėjo į aukles ir vis apsistodavo pas brolį Antaną. Kur buvus, kur nebuvus – pas Antaną, draugavo su jo dukromis: Adele, Aniceta. Mama baigė 4 klases, bet rašė tragiškai.
Ir mano probočiai iš tėvo pusės mirė kartu 1884 m. O iš kur tie Petrauskiai prabagotėjo, iš kur tų žemių tiek gavo? Kai tėvo mama Zuzana Tumaitė mirė, mano bočius nebesiženijo, vaikus priveizėjo auklė. Ji tvarkė kapus, kai buvom ištremti. Tėvai išdraugavo bene 10 metų.
Bočius – paprastas žmogus, tėvo nė į mokyklą neleido, anas nė vienos klasės nėra baigęs. Savamokslis, pats išmoko skaityti ir rašyti. Buvo nuspręsta, kad jis pasiliks ūkyje, o mergaitės: Zuzana su Kazimiera, mokysis. Jos išvažiavo į Telšius pas tetą, ana daug bendravo su kunigais, turėjo savo namelį. Tėvas sakydavo, kad jos ten šąla, nepakurdavo niekas ir veždavo bočius iš Šarkių tų malkų. Ten baigė gimnaziją, vyresnioji Zuzana ruošėsi studijuoti teisę Prancūzijoje, bet abi mirė nuo džiovos.

Tėvai
Tėvai išdraugavo bene 10 metų. Tėvas ėjo keliais aplink Žlibinų bažnyčią, melsdamasis, kad galėtų apsiženyti su mama. Nes bočius neleido, ji ūkyje buvo už mergą, nuo pat mažens tarnavo aukle. Kai tas jo tėvas mirė, tada ir apsiženijo. Mama man pasakojo: Išvažiuos liob jis su tėvu į turgų ir parvažiuos susipykę: „Su Ancė? Nadraugauk, nasiženysi!“ O kai darbą reikia dirbti – duoną kepti ar kiaulę papjauna: „Važiouk, Ancė parvežk…“

Tremtis: kosmėjos buriatų žemėje
Trėmė tėvus 1948 m. gegužės 22 d. Vienu žodžiu, tėvas buvo įspėtas, kad veš. Tėvas: „Kon esu padarės? Niekam nieka nesu padarės, nanusikaltės, kas čia muni veš?“ Kai atvažiavo, pastatė tėvą į kampą, ir niekur nė krust, o mamai liepė susikrauti daiktus. Mama pasakojo, kad jos būtų nevežę, pati išvažiavo su tėvu – nėščia jau buvo. Išvežė į Buriat-Mongoliją, dabar – Buriatiją, Zaigrajevo sritį. Kai atvežė tėvus į Buriatiją, pakratė ir liepė apsigyventi japonų paliktose žeminėse, paskui jie dar dasikasė. O paskui jau aš toj zemliankoj ir gimiau, nei daktarų, nieko. Po kelias šeimas gyveno, keliais aukštais lovos, paskui susimetę pasistatė barakus. Tėvai augino bulves, kiaulių pasiaugindavo. Petkevičiūtė Stefa, mamos sesers Adelės duktė, sėdėjo kalėjime už antitarybinę veiklą. Mano tėvai augino kiaules ir siųsdavo jai lašinius, tai ji paskui sakydavo, kad jei ne Petrauskių lašiniai, kažin kaip būtų buvę…
Kai gimiau Chara Kutule, kažkokia moteris, pribuvėja, mane pakrikštijo. Paskui atvažiavo kunigas Jasas į tą Chara Kutulą ir visus krikštijo (Petras Jasas – kunigas,1945 m. areštuotas, nuteistas 10 metų lagerio. Į Lietuvą grįžo 1960, bet vėl ištremtas, kadangi atsisakė bendradarbiauti su saugumu. – V.M.). Lietuviai kapinėse buvo įsirengę altorių ir laikydavo ten mišias. Krikštijo ir mane, buvau jau bene 8 metų. Prie pirmos komunijos jau visai dideli ėjo – vaikiai ir mergos. Jis buvo iš tremtinių tarpo.
Dar tėvai kartu išsivežė augintinį Jurkaitį Antaną. Sakė jam: „Bėk šalin, Antanai, eik pas mamą.“ Ne, jis sėdo sau į ratus ir išdardėjo. Jo mama tarnavo pas mano bočių, turėjo tą vaiką. Paskui Rusijoj, kai jau norėjo važiuot pas mamą, atgal į Lietuvą, kol įsirodė, kad jis Jurkaitis yra, o ne Petrauskis… Kaip tėvo neturėjo, mano tėvo laikėsi.
Mokykloje, gyvenvietėje viskas buvo rusiškai, tiktai šeimoj lietuviškai šnekėjom ir tarp lietuvių. Lietuviai kartu švęsdavo, kartu laidodavo – eisenos per visa Chara Kutulą nusitęsdavo.
Buriatų ir tikėjimas kitoks, jie budistai: prikabinėdavo vėliavėlių visokių, akmenim apdėdavo. Ir laidodavo… Atsimenu, mano tėvas irgi buvo toks žingeidys: viską norėdavo matyt, žinot. Ir mane pasisodindavo ant dviračio, pritaisė ant rėmo tokią sėdenę ir vedu keliaudavov. Atsimenu, nuvažiavom į kažkokį pušyną, ten buvo buriatų kapinės. Statula didelė buvo, Buda ar kas ten. Įsidėmėjau, kad buvo dėželė ir dangtis ten atšokęs. Veiziu, o tėvas gena mane šalin. Ten kūdikis buvo paguldytas, lūpos jau pabalusios. Bet neužkastas. Mes gyvenom gyvenvietėje, kur rusai ir tremtiniai iš visur: iš Moldavijos, iš Uzbekijos… O buriatai, anie gyveno sau atskirai, stepėse, avis augino. Jie atveždavo mums pieno: sušaldydavo, įsmeigdavo pagaliuką, paskui ištraukdavo ir tokį sušalusį pieną pardavinėdavo. Mes, vaikai, maumedžių spyglius valgydavom: nusismaukdavom, rūgštūs tokie būdavo… Pardavinėdavo sakus, kramtydavom kaip kramtomąją gumą.
Mama siuvinėdavo ir siuvinėdavo. Vedu su tėvu visur dalyvaudavov, o ji siuvinėdavo… Mama našlaitė buvo ir jos mėgstamiausios gėlės buvo našlaitės.
Man ten, Rusijoj, draugių buvo – gerai buvo. Ir nieko neteiravausi tėvų… Mama vadindavo rusų iššika mane, sakydavo, kad nieko man negalima pasakot. Buvau pionierė, komjaunuolė, už tuos rusus užstodavau. Paskui, kai čia viskas atsivėrė… Jėzus Marija…
Išvažiuojant į Lietuvą kriokiau: draugės lieka, aš išvažiuoju, neaišku, kur. Mama sakydavo: „Pamatysi, kaip Lietuvoj gera: išeisi į kiemą – bus žolynas.“ O ten žolė tik paupiais tebuvo. Kai atvažiavom į Maskvą, pirmąsyk obelis pamačiau per vagono langą. Mums ten obuolių iš Kinijos atveždavo.
Mamos daržely Rusijoje kosmėjos augo, sėklų, tikriausiai, iš Lietuvos buvo atsiuntę.

Šarkiai, namų atkūrimas
Mano tėvas Lietuvos laikais turėjo kuliamąją mašiną, visur važinėdavo kuldamas, visokių padargų turėjo, visokių pastatų: ir pirtį, ir kalvę. O kai ištrėmus tėvus į sodybą įkėlė biednesnius žmones, anie, rupūžės, neidavo medžių į mišką, o kūrendavo pastatus – viską sukūreno. Parvažiavom – viena troba bebuvo. Ir ta pati: vienas galas įkritęs, stogas šiaudinis. Mes pas dėdę Antaną apsistojom. Atsimenu, kaip grįžom. Buvo 1956 m. rugpjūčio 18 diena. Į Maskvą savaitę traukiniu važiavom, paskui į Lietuvą. Kai išlipom iš traukinio, ten kartu tokie Srėbaliai važiavo, tie anų sūnai skina kažkoką tokius žalius, meta į konduktores (traukinių palydovės – VM), ir prikimba. Pėsti iš Plungės stoties parėjom iki dėdės Antano sodybos Glaudžiuose, Plungės r., vilkini čemodanais. Tai aš visas pakeles skyniau tuos kibius ir apsisegiau visą sijoną – pasipuošiau. Pareinam, o ten kolūkio talka, rugius pjovė dalgiais, moterys rišo. Ir kad pradėjo jie visi, viską pametę, lėkti mumis pasitikti! Parvažiavom – niekas neregistravo, važiuokit, kur norit! Mano tėvas išvažiavo į Sovietską, susirado, kur gyventi. O kolūkio pirmininkas buvo toks Pelcas, anas sako: „Niekur nesikraustykit, gyvenkit ir darbuokitės. Paskui priregistruosim.“ Išvežus ūkininkus, Šarkių kelio neberemontavo, labai prastas bebuvo. Žmonės dar gyveno tame kaime, bet po melioracijos nieko nebeliko.
Į mokyklą pradėjau eiti Glaudžiuose, Oveltų dvare. Trečioje klasėje pasimokiau ir mes išėjom į Šarkius, ten, mūsų troboj, gyveno tokia pora. Viena namo pusė buvo sukritusi, o gerojoj tie gyveno. Ateinam – notrynės virš langų, nesimato šviesos. Jie vienoj troboj gyveno, o mes į alkierių turėdavom pereit per tą jų kambarį. Aniedu apsileidę, nei trobos plaudavo, nei nieko. Stasė amžinatilsį kailinius pasiklodavo, kailiniais užsiklodavo. Šunys asloj, šunys lovoj. Įeidavom į alkierių, blusas nusirinksma, būdavo, pereinam per jų kambarį į lauką – vėl nusirenkam. Paskui mama sugalvojo dusto nusipirkti. Vieną kartą mama sako: „Eik šen, ką parodysiu.“ Pakėlė patalynę – blusos ir blakės, sienų tarpuose – vienos blakės juodoja. Mama vis tiek „sūdė“ dustą. Paskui ta Stasė baisiai buvo supykusi ir jie išsikraustė į kitą apleistą trobą Šarkiuose. Tėvas pradėjo remontus darytis, stogą uždėjo, antrą galą susiremontavo. Atsimenu, kaip drožėm skiedras stogui. Visų galų meistras buvo.

Mokslai ir tolesnis gyvenimas
Kai Žlibinuose ėjau į mokyklą, reikėjo parašyti rašinį, galvojau, ką čia rašyti, klausiau mamos, sako: „Kaip buvo, taip ir rašyk.“ Aš ir pavariau, kaip išvežė, kaip Rusijoj buvom. Na, ir man su raudonu rašalu mokytoja užrašė: „Taip negalėjo būti.“ Ir jie savo kailį saugojo.
Mokykloj buvom persimaišę, daug vyresnių būdavo, ko jie su tais mokytojais nedarydavo: ir duris užremdavo, ir adatų į kėdę prismaigstydavo. 8 mokiniai baigėm 8 klases. Tų mokytojų nebuvo, iš vidurinės mokinės atvažiuodavo, mus mokė. Nieko nesupratau. Tik Klaipėdoj akys atsivėrė.
Per pertraukas būdavo šokiai. Nesteckis atsiveždavo garmošką, ir šokdavom. Kai mažesni buvom, pertraukomis ratelius eidavom. „Bitute pilkoji“, „Aguonėlę“.
Su lietuvių kalbos rašyba turėjau bėdų: tos e, ie, y. Mokiausi gerai, bet diktantai nesisekė.
Įstojau į buhalteriją, tėvas išrinko: „Stok į buhalteriją. Tos buhalterės gerai gyvena: šiltai sėdi, nieko dirbt nereikia.“
Išvažiavom su Grikštaite Stase. Išvažiavom panos į Klaipėdą, gyvenom pas jos giminaičius, gastrolės po miestą, o nueinam į bendrabutį – visi kala, mokosi, knygų prisivežę. Tada ir mudvi išsigandom. Matematikos tos nesupratau… Bet išlaikiau, kad ir nusirašydama. Praktiką atlikau Kalotėje – niekur neleido išvažiuot, nes buvau sportininkė, žaidžiau krepšinį, tinklinį. Ir bendrabutį dėl to gavau. Liepė stot į lengvąją atletiką, Nuėjau į stadioną: visi vaikai laksto perkarę, tiek sunku bėgiot tuos krosus. Žlibinuos aš ir į tolį, ir į aukštį, už kolkozą ir už mokyklą – visur dalyvavau. Į Šarkius kai reikėdavo parvažiuoti, tėvas ateidavo pasitikti. Kai užpustydavo, į autobusą eit reikėjo, jis pirma eidavo, pramindavo taką. Tėvas mane mylėjo taip, kad nežinau…
Baigiau mokslus, dirbau Šilalėje pagal paskyrimą, paskui grįžau į Plungę, dirbau ligoninės buhalterijoje, dirbtinių odų gamykloje, ten su vyru susipažinau, vėl grįžau į ligoninę, kur dirbau iki pensijos.

Šarkiai Prano Rumbučio atsiminimuose
Tėvai dirbo kolūkyje, paskui melioracija kėlė – gyvenkit, kur norit. Suradau vietą Plungėje, Kranto gatvėje, labai patiko, ir parsikraustėm. O mūsų tą trobą nugriovė. Šarkiuose buvo visi stambūs ūkininkai. Galvoju, kaip gerai būtų, kad dar ūkis stovėtų. Du sykius buvom suvažiavę šarkiškiai, knygą išsileidom…
*
Pranas Rumbutis savo knygoje „Šarkių kaimas“ jautriai pasakoja apie Šarkių kaimo likimą:
„Kai iš mano tėviškės Gaižupių kaimo važiuodavome į Plungę, per Šarkius net dviem kilometrais buvo trumpesnis kelias nei per Žlibinus. Nuo 1939 iki 1953 m. tuo keliu važiavau vežimaičiu, dviračiu, čiuožiau slidėmis, ėjau pėsčias. Kaimo klestėjimo metais, kai mama, važiuodama į turgų, retkarčiais veždavosi mane, dar saulei tekant mačiau atbundantį Šarkių kaimą, plačiakepurius medžius prie namų, žydinčius krūmus, nokstančius vaisius, didelius gražius pastatus, į ganyklas genamas kaimenes galvijų, avių. Pokario metais mačiau, kaip prastėjo Šarkių kaimas, smego pastatai, stoguose žiojėjo skylės, o 1954 m., kaip ir visi studentai iš Žemės ūkio akademijos išsiųstas į kolūkį sėti N. Chruščiovo propaguotų kukurūzų, ėjau ir per Šarkių laukus – nebemačiau dalies statinių, tik daugiau augo krūmų ir piktžolių. (…) O buvo stiprus, gyvybingas kaimas, suskaičiavau: 1940 m. prieš okupaciją gyveno 90 žmonių.( P. 6)

Pasakodamas apie Petrauskų šeimą, P. Rumbutis remiasi kaimynės P. Antonaitienės atsiminimais:
„Kaip prisimena kaimynė Petrė Jomontaitė-Antonaitienė, šiuose namuose gyveno dori, jautrios sielos žmonės.Vaikystėje jos tėvas jau buvo buvęs miręs, mama paralyžiuota, mirė močiutė. Mažoji Petrutė nuėjusi pas V. Petrauską prašyti pagalbos, šis pasirūpino laidotuvėmis: nupirko karstą, davė žmones, vežimą – viską, kas buvo reikalinga laidotuvėms; atsiųsdavęs bernus šienui nupjauti, jam būdingas buvęs posakis: „Vyrė, rēk padiet…“ P. 27.

Rumbutis Pranas. Šarkių kaimas. Kėdainiai: Akademija, 2006.

Parengė vyr. bibliotekininkė (kraštotyrai) Vilma Mosteikienė