Tai daugiau nei biblioteka. Tai vieta, kurioje gimė XXI a. neskubėjimo festivalis UPĖ.
Ir dar – čia vyksta dideli tikėjimo ir bendrystės stebuklai.

Norisi vis kartoti ir priminti, kokioje ypatingoje vietoje įsikūrusi Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka – kunigaikščio Mykolo Oginskio parke, grafo Zubovo statytoje pilaitėje, šalia tekančio Babrungo, apsupta pievų, rožių ir XVI amžiaus akmenų skaityklos. Tai vieta, kurioje pati aplinka kviečia ne tik skaityti, bet ir būti, jausti, kurti, klausytis.
Jau ne vienerius metus siekiame, kad biblioteka būtų ne tik knygų namai. Norime, kad ji taptų šiuolaikiška kultūros, bendruomenės erdve, apipinta gamta, meile įvairioms meno formoms ir muzikai. Stengiamės išnaudoti unikalias erdves ir aplinką taip, kad kiekvienas čia atėjęs galėtų tai patirti – ne tik per knygą, bet ir per unikalų, kartais nenuspėjamą vyksmą.
Tačiau vis dar tenka susidurti su gana siauru šiuolaikinės bibliotekos suvokimu. Kartais apmaudu matyti, kad biblioteka kai kam vis dar atrodo kaip institucija, galinti veikti tik viena kryptimi – vien skaitymo skatinimo lauke. Ypač skaudu, kad šiemet to nesuprato ir Lietuvos kultūros tarybos ekspertai, neskyrę finansavimo mūsų festivaliui. Susidarė įspūdis, jog buvo manoma, kad tokia veikla nėra bibliotekos esmė ar neatitinka jos nuostatų.

Visgi mes tuo tikime. Tuo tiki mūsų savivaldybės atstovai. Tuo tiki žmonės, kurie kasmet renkasi į festivalį. Tuo tiki ir tie, kurie tiesiog netikėtai užklysta į šią vietą – stabteli, apsidairo ir su nuostaba ištaria: „čia kažkas ypatingo“. Šiemet labai norėtųsi palinkėti ir Lietuvos kultūros tarybos ekspertams užklysti pas mus – į parko pilaitę, prie Babrungo, į festivalį, tarp žmonių, muzikos ir vakarėjančių pievų. Kartais vietos esmę sunku perskaityti nuostatuose. Ją reikia tiesiog pajausti.
Drąsiai galiu sakyti, kad šių metų XXI a. neskubėjimo festivalio „Upė“ pagrindinė banga, manau, yra tiltų kūrimas tarp skirtingų kultūrų, garsų, medžiagų ir žmonių. Iš tiesų laukia neįtikėtinas ir labai išskirtinis reginys ant Babrungo upės kranto. Ypatinga ir simboliška, kad sugrįžtama į vietą, kurioje 2017 metais gimė pati festivalio dvasia. Praėjusiais metais čia vyko būgnų suokalbis, o šiemet ši idėja išaugo į tarptautinį susitikimą, kuriame muzika tampa jungtimi tarp pasaulių ir kultūrų. Šiemet mums labai svarbi Japonijos ir Lietuvos menininkų bendrystė. Festivalio širdimi taps išskirtinis japonų Tomoo Nagai ir Momo Suzuki dueto „I T O N E“ pasirodymas kartu su lietuvių improvizacinės muzikos kūrėjais Daliumi Naujokaičiu ir Gintu Gascevičiumi. Dar labiau stebina tai, kad būtent Plungėje, bibliotekos organizuojamame festivalyje, vyksta pirmasis tarptautinis „I T O N E“ dueto turo pasirodymas. Tai – tikras stebuklas mūsų miestui. Daugiau apie šį išskirtinį pasirodymą, jo idėją ir garsinę architektūrą papasakos pats menininkas Tomoo Nagai, kuris visai neseniai lankėsi Plungėje ir tyrinėjo Babrungo upės erdvę būsimam performansui.

Kaip visada, festivalis bus pilnas įvairių patirčių ir netikėtų meno formų. Birželį ir liepą vyks tris dienas truksiančios terapinės keramikos dirbtuvės „Aš esu miestas“, kurias ves dailės terapeutė ir keramikė Monika Dombrauskytė. Dirbtuvių metu dalyviai kurs bendrą keraminę Plungės miesto mozaiką – kūrinį, kuris taps bendruomenės ryšio, miesto atminties ir kūrybinio buvimo kartu simboliu.
Festivalyje laukia ir būgnų dirbtuvės su Mariumi Aleksa, instaliacijos, kurias kurs Ieva Rojūtė, Sima Jundulaitė, Ričardas Šileika bei Viktorija Venckutė, eksperimentiniai pasirodymai ir įvairūs garsiniai nuotykiai, tarp jų – Vyginto Striogos projektas „Black Rainbow“.
Vienas įsimintinesnių festivalio projektų, man atrodo, bus performansas „U“. Jam bus išnaudota natūrali parko erdvė ir medžiai, kurių paunksmėje pasirodys atlikėjos Viltė Gustytė, Liepa Grušaitė bei pati keramikos instaliacijos autorė Elena Laurinavičiūtė. Medžiuose kabės Elenos sukurti keramikiniai objektai, o atlikėjos ieškos jų skambesio, gaudys, lies ir išjudins jų garsus, tarsi bandydamos prakalbinti pačią erdvę. Aš net įsivaizduoju, kaip visa tai skambės… O kur dar neįtikėtinas duetas Flavia Huarachi bei Aurelijus Užameckis.
Labai džiaugiuosi, kad festivalyje įvyks pirmas grupės „Lapkričio 20-osios orkestras“ pasirodymas Plungėje. Iki šiol ši išskirtinė alternatyvios muzikos grupė mūsų mieste nėra koncertavusi, todėl tai tikrai nerealu. Man atrodo labai svarbu, kad festivalis atveria erdves tokiems unikaliems, laisviems ir drąsiems muzikiniams reiškiniams.
Na, o vakarą vainikuos jau įsibėgėjęs, augantis ir vis labiau besiplečiantis Plungės viešosios bibliotekos orkestras kartu su jo vadovu Daliumi Naujokaičiu. Šiemet orkestre pasirodys net 38 dalyviai, o prie bendruomenės prisijungia ir profesionalūs džiazo muzikantai – Dovydas Stalmokas, Mikas Kurtinaitis, Dominykas Vyšniauskas ir kiti. Mane labiausiai žavi tai, kad šiame orkestre susitinka labai skirtingi žmonės, tačiau scenoje visa tai tampa vienu gyvu muzikiniu judesiu.

Oi, dar vienas labai jautrus ir svarbus momentas – orkestre nuskambės mūsų kraštietės poetės Lauros Lu (Jonikės) eilės, paremtos Simono Daukanto pamatine žemaičių kalbos leksika. Atvirai pasakius, kai pirmą kartą jas išgirdau, supratau gal tik kokius trisdešimt procentų, bet likau visiškai apstulbusi. Laura jas specialiai kūrė šiam orkestrui, norėdama žmonėms priminti, kad XIX amžiuje mūsų krašto žmonių kalba buvo nepaprastai vaizdinga, turtinga ir daugiaprasmė.
Labai norisi padėkoti ir Arnui Mikalkėnui, kuris šiemet tiesiogine prasme sudrebins parko visatą savo būgnų solo pasirodymu. Man šis gestas buvo be galo jautrus ir svarbus, nes, sužinojęs, kad šiemet Lietuvos kultūros taryba festivaliui finansavimo neskyrė, Arnas pats pasiūlė tiesiog atvykti ir dalyvauti. Va taip. Tokie dalykai turbūt ir parodo tikrąją festivalio bendruomenę ir žmones, kuriems svarbi pati idėja ir buvimas kartu.
Ir, žinoma, begalinis ačiū Plungės rajono savivaldybei už tikėjimą, pasitikėjimą ir palaikymą.

Sujungiant upes per garsą: pokalbis su garso menininku Tomoo Nagai. Kalbina Plungės viešosios bibliotekos direktorė Gintarė Gurevičiutė.

XXI amžiaus neskubėjimo festivalio „UPĖ“ metu Plungėje žiūrovai turės galimybę susipažinti su garso menininko iš Japonijos Tomoo Nagai kūryba. Čia jis pasirodys kartu su Minako Momo Suzuki duete I T O N E. Jo meninė praktika jungia skulptūrą, garsą, amatus ir gamtą. Prieš festivalį kalbėjomės apie upes, šilką ir liną, povandeninius garsus bei kūrybinį kelią, atvedusį jį prie unikalių garso skulptūrų ir instrumentų kūrimo.

Japoniją ir Lietuvą jungianti upė
Vienas iš projektų, kuriuos Tomoo Nagai rengia festivaliui, siekia simboliškai sujungti Japoniją ir Lietuvą. Menininko sumanymas paprastas, tačiau pilnas prasmių: lietuviškas lino audiniu aptrauktas būgnas ir japoniškas šilko audiniu aptrauktas būgnas išdėstytas skirtinguose Babrungo upės krantuose, sujungti viena gija.
„Mano pagrindinė idėja – naudoti liną kaip Lietuvos simbolį, o šilką gijas – kaip Japonijos simbolį – pasakoja Nagai.
Projektas priklauso ir nuo oro sąlygų, ir nuo pačios gamtos. Menininkas svarsto, kad net vėjas gali tapti vienu iš šio kūrinio atlikėjų.
„Galbūt instrumentu gros vėjas. O gal jis liks tylus. Tyla taip pat yra gerai.“
Ne mažiau svarbi projekto dalis – pati upė. Tomoo planuoja naudoti hidrofonus – specialius povandeninius mikrofonus, leidžiančius klausytis garsų po vandeniu.
„Praėjusį mėnesį naudojau tokius mikrofonus ežere Taivane. Garsai, sklindantys iš dugno, buvo neįtikėtini ir netikėti. Mes taip mažai žinome apie tai, kas vyksta po vandeniu.“

Upė kaip metafora
Festivalio tema menininką sudomino iš karto, nes japonų kalboje upė turi ir simbolinę reikšmę. „Japonijoje dažnai sakome, kad tarp žmonių teka upė, kai norime nusakyti tam tikrą atstumą ar skirtumą tarp jų, – aiškina jis. „Kai išgirdau apie festivalį „UPĖ” iš karto pagalvojau, kaip būtų galima sujungti Japoniją ir Lietuvą per upę.“ Ši mintis tapo būsimos instaliacijos pagrindu – fizinės medžiagos ir garsas čia tampa kultūrų dialogo metafora.

Vaikystė tarp garso ir skulptūros
Tomoo Nagai ryšys su garsu prasidėjo dar vaikystėje. „Pianinu pradėjau mokytis groti būdamas šešerių ar septynerių. Mane žavėjo ne tiek muzika, kiek pats garsas ir jo rezonansas.“
Nors mokytis kūrinių jam nepatiko, vienos natos skambesio dažnai pakakdavo susidomėjimui sužadinti. Svarbią įtaką turėjo ir meninė aplinka šeimoje. Jo tėvas buvo dizaineris ir medžio meistras, brolis tapo kalviu ir kuria plieno skulptūras, o brolio žmona užsiima juvelyrika.
„Augau meno aplinkoje.“ Universitete Nagai studijavo skulptūrą ir metalo apdirbimą. Tuo pačiu metu pradėjo groti džiazą būgnais. „Mane visada mažiau domino melodija, o labiau – garso tekstūra, medžiaga ir pats skambesys.“ Jaunystėje jis svajojo tapti puikiu džiazo būgnininku. Tačiau ilgainiui suprato, kad jo kelias slypi kitur. „Pradėjau kurti savo instrumentus, nes mokėjau dirbti rankomis. Galiausiai skulptūra ir muzika tapo viena kūrybine praktika.“

Naujų instrumentų paieškos
Šiandien Tomoo Nagai žinomas kaip eksperimentinių instrumentų ir garso skulptūrų kūrėjas. Daugelį jo darbų įkvėpė Japonijoje sukurtas instrumentas „Stringraphy“, kuriame naudojamos stygos ir rezonatoriai. Svarbi jo kūrybinė partnerė yra muzikantė ir poetė Minako Momo Suzuki. „Momo yra labai talentinga muzikantė ir poetė. Ji daugiau nei trisdešimt metų dirba su styginiais instrumentais. Iš jos daug išmokau.“ Kartu jie sukūrė naują instrumento versiją, kurioje tradiciniai popieriniai rezonatoriai pakeičiami šilkiniais būgnais. „Originaliame instrumente naudojami popieriniai puodeliai. Aš norėjau naudoti šilką ir išgauti kitokį garsą bei kitokią vizualinę formą.“ Duetas ITONE kartu kuria jau trejus metus. Dalyvavimas festivalyje „UPĖ“ bus pirmoji jų tarptautinė kelionė.

Matematika, fizika ir garsas
Nors menininkas juokauja, kad jam sunkiai sekasi matematika, fizikos ir matematikos dėsniai jo kūryboje yra neišvengiami. „Garsas yra banga. Viską galima aprašyti skaičiais.“ Kuriant instrumentus svarbus kiekvienas matmuo. Stygos ilgis lemia garsą, rezonatoriaus dydis keičia skambesį. „Šiuo metu kuriu didelį litofoną, o rezonatoriai turi būti labai tiksliai pritaikyti prie natų. Kitaip instrumentas tiesiog neskambės.“ Jis lygina tai su marimba, kurios kiekvienas rezonansinis vamzdis po garsinėmis plokštelėmis yra tiksliai apskaičiuotas. „Tai fizika. Tai matematika. Kartais tai sukelia nemažai rūpesčių.“ Laimei, šiuolaikinės technologijos gali padėti.

Įkvėpimas už knygų ribų
Vienas netikėčiausių pokalbio momentų buvo klausimas apie knygas. Paklaustas apie mėgstamus autorius ar gyvenimą pakeitusius kūrinius, Nagaï atsakė netikėtai: „Per pastaruosius trisdešimt metų beveik neskaičiau knygų.“ Vietoje literatūros jis renkasi garsą. „Studijų metais dažnai lankydavausi bibliotekoje, tačiau daugiausia tam, kad pasiskolinčiau kompaktinių diskų ir galėčiau klausytis muzikos.“

Žvilgsnis į Vakarus ir į Rytus
Kaip ir daugelis jo kartos japonų, Tomoo Nagai užaugo apsuptas vakarietiškos muzikos ir kultūros. „Mes augome su Holivudo filmais ir amerikietiška muzika. Japonai dažnai žvelgia į Vakarus.“ Tačiau, pasak jo, šis procesas vyksta abiem kryptimis. „Tuo pačiu metu Vakarų šalys žvelgia į Japoniją.“ Jo kūryba, jungianti tradicines medžiagas, eksperimentinį garsą, skulptūrą ir šiuolaikinį meninį mąstymą, gimsta būtent šio kultūrinio dialogo erdvėje.

Susitikimo vieta
Tomoo Nagai sako, kad festivalis „UPĖ“ yra daugiau nei pasirodymas. Tai galimybė kurti ryšius tarp šalių, meno sričių, gamtos reiškinių ir žmonių. Per upę nutiesta šilko gija gali atrodyti paprastas vaizdinys, tačiau jame slypi didelė idėja – garsas gali tapti tiltu.

Straipsnį parengė Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Gintarė Gurevičiūtė.

Daugiau apie renginį:
https://fb.me/e/4lNBBGdPJ