Stasio ir Kazimieros Petkų kiemas Staneliuose – pilnas gyvybės: prie suolo tupi zuikis, fontane Afroditė su vandens srovę leidžiančia varle karaliene, kabariojasi trys beždžionės, mergelė ant žirgo, šunelis… Visos jos turi savo istorijas.
Iš Dilbšių kaimo, Plungės r., kilęs Stasys Petkus – savamokslis, „meniškų mokslų“ nebaigęs, tačiau Klaipėdos technikume įgijęs tvirtą zootechniko specialybę. Žmona Kazytė juokais pasvarsto, kad gal dėl to mieliausiai ir daro gyvulėlius. Kai su žmona apsigyveno Staneliuose, pasistatė namą, tada jau ėmėsi kūrybos.
Stasys sakosi pradėjęs užsiimti tais lipdymais ne tam, kad kažką padirbtų, bet kad save apramintų: „Dirbau kolūkyje lauko darbų agronomu, čia tas negerai, čia tas negerai, reikėjo vis žiūrėti, rūpintis – tokie laikai buvo…“ Pirmasis darbas – malūnas. Darė jį dėl sklepelio, čia laiko daržoves. Bet nenorėjo paprasto „pylimo“ supilti, pasistatė namelį, kur kavos galima atsigerti, susikabino senus įrankius, anūkės paveikslus, garbės raštus – „visas vedviejų gyvenimas čia“. Vėliau atsirado elnias. Kai būnant sovietinėje armijoje Altajaus krašte, prie Kinijos sienos, juos, kareivėlius, vežė sunkvežimiu, Stasys pamatė ant tilto stovint didingą elnią ir pagalvojo, kad norėsiąs kada nors tokį padaryti.
Skulptūras S. Petkus kuria iš smėlio ir cemento (nors pats jis nesako „kurti“, sako paprastai: „padirbti“). Pasidaręs karkasą iš vielos, jį aplipdo betono mase. Seniau nusipiešdavo piešinį, o paskui apskaičiuodavo, kokio ilgio turi būti priekinės kojos, kokio kitos, vėliau jau ir iš akies išeidavo. Menais užsiimdavo apsidirbęs visus darbus, o neretai ir prieš juos. Toks potraukis buvo, kad rytais anksti atsikėlęs liob išsimaišys tą cemento košę ir lipdys. O juk viską rankomis reikėjo daryti, neturėjo jokių ten elektrinių prietaisų. Jis ir dabar jau 6 val. darže darbuojasi, stebindamas kaimynus. „Judėsi ir gyvensi…“
„Pakrypės tas mona pruots“, – šelmiškai atsidūsta S. Petkus ir pasakoja, kad po 1990 m. atsiimtoje žemėje iškasė tvenkinius, viduryje pastatė namuką ir svajojo: „Va, turėsiu anūkėlį ir vedu kriūpšt kriūpšt ir bėgiosiva. O tas mano anūkėlis jau ir žilti greitai pradės.“ Ten pat padarė traukinį su beždžionėle makaka, pirmajai anūkėlei žaidimų namelį prieš 29 metus pagal savo fantaziją padirbino. Prie tvenkinio, dabar jau anūkui pažadėto, dar daro gulbę: „Nuvažiuoju ten, o saloj trūksta baltos šviesos. Padirbsiu gulbiną, o jei sakys, kad trūksta gulbės, atsakysiu: „Parvesk mergelę, bus ir gulbė…“
Tigras balkone Kalėdoms buvo padarytas, tik ne iš cemento, o iš audeklo, taip ten ir apsigyveno, sutemus dar lempeles įjungia. Kalėdų laikotarpiu prie vartų pasirodo šviečiantis gaidys. Turėję baisiai piktą gaidį, vis puolęs ant šeimininkės, o kartą ir jį patį užpuolęs, tad teko tarkštelėti per galvelę. Bet va – padarė paminklą, didelį, žmogaus ūgio. Vasarą daržinėj laiko. „Siuvo, vargo, nekišau nagų“ – šypsosi Kazytė.
Ir Stasio asmens sargybinis čia pat, prie trobos, – batuotas katinas su špaga. O mirusio šunelio aptvare įsitaisęs ano antrininkas. Abudu su žmona jo labai gailėję. Iš tolo šviečia kalnų ožys, toks pat žvalgosi ir dukros sodyboje Plungėje, tik nedažytas, „šeriasi“. Prie lango stovi medinė madona, „vienintelė tokia pasauly“. Pamatęs sykį, kaip darbininkai bepjaustą zeimariu beržą su nuaugom. „Pasiėmiau: ir krūtinė, ir rankos, ir kūdikėlis, tik veidelį padariau į savo žmonelės panašų.“
Daug Stasio darbų išsklidę po apylinkes, po giminių ar draugų sodybas. Sakosi į darbus įdedantis savo dūšią – kaipgi kitaip? Kitaip jie nebylūs ir šalti sau stovėtų, nesiprašydami paliesti, pakalbinti. „Matyt, toks pagimimas“ – paprastai sako Stasys, besvarstant, iš kur visa tai pareina.
Vilma Mosteikienė
