Tuoj už bažnyčios šventoriaus, į dešinę pakalniui link Babrungo – nedidelė Babrungo gatvelė. Ji visada ne pakeliui, todėl dažnam plungiškiui beveik nežinoma.
Buvo auksinė rudens diena, kai pirmą kartą nusileidau žemyn, iki upės. Netikėtai išniręs staigus gatvelės posūkis nuvedė dar toliau, iki „bezdžionių“ tilto ir iki sodybos prie pat vandens, kuri visada patraukdavo dėmesį nuo tilto.
Koks jis, tas gyvenimas prie upės, gyvenimas su upe? Apie tai – Babrungo gatvelė.
JANINA
Užėjau į seniausią (tai vis dar plika akimi matoma) ir į vieną gražiausių gatvės sodybų. Gatvelės posūkyje, prie pat upės. Šeimininkė ponia Vaida kiek nustebo, bet maloniai sutiko įsileisti į namus. Šalia prisėsti prišnekinusi ir mamą Janiną.
Janina šioje gatvėje ir šiame name gyvenanti nuo 1956-ųjų, puikiai prisimena ir gatvelę, ir jos gyventojus.
Jų trobą, kaip sakė Janina, laisvai „traukiančią“ iki 200 metų, kadaise nusipirkusi (iš ko, neaišku) jos baba, Šleinienė Izabelė – trobą pirko kartu su dar dviem moteriškėmis, kiekviena po gabalą. Čia užaugo Janinos mama Stasė su broliu. Ištekėjusi Stasė išsikėlė pas vyrą, į Karklėnus, ten, kaime užaugino ir du savo vaikus – Alfonsą ir Janiną. Į Babrungo gatvę, į svetimiems kurį laiką „rendavotą“ šeimos namą Janina sugrįžo 1956-ais. Sugrįžo viena, mama kurį laiką dar pasiliko gyventi Karklėnuose.
Janina prisimena, kaip Babrungo gatvė nuo seno buvo vadinama „tamsiąja gatvele“. Mama, o šiai, dar anksčiau, jos mama pasakodavusi, kad gatvelė buvo itin siaura, tik arkliams pravažiuoti, grįsta akmenimis. Ir labai tamsi. Su tamsa čia nemaloniai susidurdavusi ir pat Janina jaunystėje, dirbdama “Linų audinių“ fabrike. „Atsisveikini, būdavo su moterimis po pamainos ant kalniuko, leidiesi į pakalnę ir – kaip į tunelį… O juk aplink visokių buvo, vieną prie tilto papjovė… Bijojau. Vyras iš darbo nepasitikdavo – mados tokios nebuvo…“
KITI
Bet ryškiausias Janinos prisiminimas, yra tai, kiek daug tai čia gyveno senų panų, davatkų, vienuolių ir kunigėlių. Tikra davatkų ir kunigų, gatvė! Ir dar – pilnos trobos buvo nuomininkų, po dešimt, penkiolika beveik kiekvienoje troboje.
„Tokie laikai buvo, po karo, kai žmones draskė, iš kaimų vežė, liko daug senų, netekėjusių mergų ir našlių“, – pasakoja Janina ir vardija, vardija… Gustienė, Šeduikienė, Drukčinalė Elena, Narkutė Morta… Pilna davatkų buvo dabar tuščiame ir apleistame Meškauskių name prie pat vandens – Julelė, Domicelė, Elvyra, Staselė… Visos tokios senos, tokios senos, ka jergau… „Veronikelė, Kuotrynelė… Domicelė plika vaikščiodavo eidama durų užsidaryti. Menka tokia, kaip šakelė, aukšta – skeletas. Šviesą užsidegusi vaikščiodavo po trobą… Kita „degindavosi“ agrastų krūmą skindama, plika iki pusės“. Į bažnyčią šventadieniais ir į vakarines pamaldas visos susirikiuodavusios vora – ilgais sijonais, apsirišusios didelėmis skaromis… Ypatingai gražios išeidavo „Mončalės“ – „kaip žąsys, kas penki metrai, baltom „kuskuom“.
Beveik kas antroj troboj buvo ir po vienuolėlį, dažniausiai – senuką. Iš Kretingos, dar iš kažkur… Antanas Skersis, Antanas Kaulakis… Ne taip seniai mirusį Kaulakį ir aš dar gerai prisimenu – Antanėlį, baisiai bijojusį mirti, mirusį nuo vėžio. Aplankydavau jį, kalbėdavomės.
Buvo ir pilnų šeimų. Jucienė, kuri plaukus frizavo. Jucys Antanas – „ciriulninks“, „Figars“ (anam tiko, kad taip vadino). Narkus barzdyla, su didele barzda, turėjo dėdelį sodą. Stasė didelė nosimi, Stanislava Mineikienė „Labadėina“ (labai sveikinosi – pamatys einant, jau ir šaukia: „labdėina.“
Janinos mamos troboje kambarį nuomojosi Freiberga su motina – vokiškų šaknų turėjusi „vokytka“. Paskutinė troba prie upės buvo Šimkienės gyvenimas. Žalias medinis daugiabutis, didžioji jo dalis, apačia, priklausė Juciams. Janina pasakoja, kaip jie, vaikai, tą namą vadino „Jucynu“. Maudyklą prie Babrungo visi vadino „Kučinskėina“. Maudytis į maudyklą prie Kučunskio namų sueidavo iš viso miesto.
REVOLIUCIJA
Pirmajame name prie bažnyčios gyveno dvi seserys Rekašaitės. Janina prisimena, kad senos jos buvo jau tada, kai 1956-aisiais ji parėjo gyventi į Babrungo gatvę. Buvusios didelės komunistės, net namus palikusios tarybinei valdžiai, ne bažnyčiai. Brolio įtakoje…
Sovietmečiu namas buvo žinomas dėl to, kad jame 1919-1920 m. slapta buvo apsistojęs aktyvus to meto bolševikinio pogrindžio veikėjas Vladas Rekašius. Iš čia jis organizavo komunistinį judėjimą visame Žemaitijos regione.
„Užkratą bus palikęs“, – juokais sakė Janina, prisiminusi vieną seną, dar tarybinių laikų, įvykį, palietusį ir jos šeimą. Gatvės jaunimėlis, sukurstytas tokio Zubio, prirašė atsišaukimų prieš valdžią ir išklijavo aikštėje. O rytą prasidėjo… Į namus prisistatė kažkoks saugumietis. Vertė, tikrino. Nors nieko taip ir nerado, Janinos sūnus ir dukra nukentėjo. Abu svarstė mokykloje, ir Janiną iškvietė į saugumą – kodėl vaikų neauklėja.
BABRUNGAS
Gyvenimas prie upės… Koks jis buvo? „Oi, vaikeli… Tiek nusekdavo, kad pravažiuodavo į parką su arkliu. Kai aš parėjau nebevažiavo… Užtvenkė kažkur. Dabar vanduo pareina į kiemą, iki pusės. Ir bebrai pareina. Medelius apsitvėrėm, tad ne bėda. Kai lyja, viskas nuvažiuoja į Babrungą, visas žvyras. Ein kaip Nemunas. Bet ir gelbėjo. Vaikus auginome, reikėjo skalbtis. Ant lentos, būdavo, išsitrinsi, išsitrinsi…“.
Parengė Virginija Liutikaitė
