Pakeliui. Paukštakių kapinės

Į Paukštakius, kaimą pačiame Plungės rajono pakraštyje, palydėjo Plungėje gyvenantis paukštakiškis Edvardas Abelkis. Važiavome pažiūrėti senųjų kaimo kapelių. Tų, apie kuriuos girdėjome: tikrai verta pamatyti. Seniai pažįstamas Plungės-Telšių žvyrkelis šįkart visai nenuobodus. Mūsų palydovas, šitų vietų „vaikis“, nesustodamas pasakoja apie čia, pakelėje, kadaise buvusius gyvenimus. Dabar beveik iki pat Paukštakių – tuščia. Penkioliktas kilometras, ir kaimas išnyra lyg iš niekur. Prieš kelionę susirasti rašytiniai šaltiniai labai šykštūs ir lakoniški: Paukštakiai – buvęs apylinkės centras, priklausęs „Švyturio“ kolūkiui, dabar – seniūnaitijos centras. Įvažiavus akys pirmiausia užkliūva už griūvančio buvusios mokyklos pastato pačiame kaimo centre.Aplink – vos keletas trobų… Tiesa, pirmasis, liūdnokas, pamatytas vaizdas, kaip pasirodys vėliau, buvo klaidingas. Sutikti žmonės čia kuria gražius gyvenimus.

Tik pravažiavus Paukštakius, Lieplaukės kelio gatvės pradžioje, dešinėje, kiek tolėliau nuo kelio lengvai pamatomi senieji kaimo kapeliai. Nebeveikiantys, neregistruoti jokiame Kultūros vertybių registre. Žmonės sako, čia buvę maro kapeliai. Ir dar juos vadino Abelkių kapeliais, mat anksčiau čia plytėjo Abelkių žemė. Ant kalvelės iš tolo kapinėse šviečia baltos skulptūros. Prieini arčiau ir nustembi pamatęs išrikiuotą visą būrį žmogaus ūgio betoninių šventųjų ir paprastų, lyg iš to paties kaimo, žmonių ir gyvulėlių figūrų. Pasirodo, paslaptingą gyvenimą visi kartu jie čia gyvena jau ne vieną dešimtmetį.

***

Visi, su kuo susitikome pradėję domėtis šia istorija, pirmiausia kalbėjo apie nepaprastą žmogaus tikėjimą. Paukštakiškė Danutė Teresė Rimeikaitė, vienuolė pasaulietė, visu savo gyvenimu liudijo neįtikėtiną pasišventimą „Dievui ir geriems darbams“. Ypatingai šiltai jau prieš penkiolika metų Anapilin iškeliavusią savo tetą Danutę prisimena ir Grumbliuose gyvenanti Angelina Rimeikaitė Stanienė. Dar vaikystėje jiedvi siejęs itin artimas ryšys ir pagarba išliko iki pat Danutės mirties.

„Ji visada buvo mano užtarėja“, – sakė moteris, kai susėdome pasikalbėti. – „O aš visada buvau jos geriausia klausytoja“. Danutė mokėjo kalbėtis, pasakoti ir darė tai neįprastai, su ypatinga meile ir pagarba viskam, apie ką bepasisukdavo kalba. Danutė Teresė Rimeikaitė gyveno Paukštakiuose, gimė ir amžinybėn iškeliavo toje pačioje, senelių ir tėvų sodyboje. Paukštakių pradžios mokykloje baigusi kelias klases paskui beveik visą savo gyvenimą dirbo kolūkyje. Tėvams mirus, mažame ūkelyje liko viena, turėjo dvi karveles. Nieko nesamdė, pati šienavo, pati su gūnia šieną susitempdavo. Visada buvo labai tyli, nuolanki, dorybinga. Ir labai labai tikinti. „Gal į žemiškąją vienuolystę ją pastūmėjo nelaiminga jaunystės meilė vienam to paties kaimo jaunuoliui?“, – mąsto Angelina. Gal. Buvusią ypatingą meilę liudija ir po niekada nepamiršto brangaus žmogaus mirties Danutės rūpesčiu ant kapo atsiradęs paminklinis akmuo su paslaptingu įrašu, kurį supranta tik žinoję šią istoriją.

Trumpa lovelė – gulėti susirietus, kuklus pačios šiaudais kimštas čiužinys. Ir mažas kambarėlis maldai kas trys valandos – naktį ir dieną, dieną ir naktį… Toks buvo visas Danutės gyvenimas išėjus į pensiją. Angelina prisimena, kad ir jauna būdama teta buvusi labai pamaldi. Dienų dienas jie, vaikai, praleisdavo pas ją. Ir niekada neišsisukdavo be poterių. „Mums melstis nelabai patiko. Bet, nepaisant to, kaip mėgome ten važiuoti! Dėl trešnių! Skindavome jas labai „ukatniai“. Paskui teta važiuodavo parduoti ir parveždavo mums ledų! Ar cukrinių gaidukų…. Dar ir po rublį gaudavome, tikrą… Skindami tas trešnes turėdavome melstis. „Kad kipšiukas nepristotų“, – sakydavo. Ir įdomių šventų istorijų pripasakodavo“.

Danutė dažnai važinėjo į Panevėžį, pas Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių Kongregacijos seseris. Niekam apie tai neprasitardavo. Kaip ir mažai kam pasakojo apie neretai maldose ar sapne ją aplankydavusias vizijas. Ji visą laiką rūpinosi netoliese, per lauką buvusiais senaisiais Paukštakių kapeliais. Kartą radusi ten radusi lapių ar gal šunų iškeltą žmogaus kaukolę, užkasusi ją po žeme, pasodinusi gėlių. O naktį jai prisisapnavęs sapnas. Pasirodęs miręs kareivis padėkojęs ir paprašęs dar labiau pasirūpinti visais, čia sulaidotaisiais. Sapne regėtą viziją Danutė priėmė kaip įpareigojimą. Taip kapinėse, toje vietoje, kur ji užkasė rastą kaukolę, atsirado pirmoji skulptūra – Kristus ir šalia jo parklupęs angelas. Paskui ji pardavė turėtas karveles, spaudėsi, taupė iš pensijos ir …užsakinėjo ir vežė vis naujas skulptūras. Viską, ką turėjo, visus savo pinigus ji paaukojo tam reikalui.

Gal iš Lieplaukės kunigėlio sužinojusi apie šaukėniškį bažnyčių restauratorių Raimondą Leparską, jį susirado. Restauratorius, skulptorius, savo amatą šiandien jau perleidęs sūnui ir ramiai gyvenantis vienkiemyje netoli Šaukėnų, užkluptas netikėto mūsų skambučio dėl Danutės ir kadaise jos užsakytų skulptūrų, buvo maloniai nustebintas. Jis puikiai prisiminė prieš daug metų su juo iš tolimos Žemaitijos susisiekusią Danutę ir po to ilgus metus trukusią judviejų pažintį. Kelios dešimtys skulptoriaus išlietų betono skulptūrų Danutės pageidavimu tada iškeliavo į Lieplaukę ir Paukštakius. Pradžioje, ne kapams. „Namų kiemui“, – toks buvęs pirmasis jos užsakymas. Pirmiausia paprašiusi iš nuotraukos padaryti ant suolo jaukiai susėdusių jos tėvelių skulptūrą. O paskui prasidėjo: reikėtų dar to, ir to…

Danutės užsakymu šaukėniškio meistro išlietos skulptūros šiandien stovi Lieplaukės bažnyčios šventoriuje, keletą jų pamatysi Angelinos Stanienės šeimos sodyboje Grumbliuose – tai Danutės dovana dukterėčiai. Ypatinga yra Angelo skulptūros, stovinčios šalia kelio Lieplaukė-Paukštakiai, tik už Lieplaukės, istorija. Kartą Danutę, ėjusią iš bažnyčios, ten užpuolęs plėšikas. Ji kritusi ant kelių melsti Šv. Mykolo Arkangelo išgelbėjimo. Ir plėšikas pasitraukęs. Tada ji ir pasižadėjo čia pastatyti skulptūrą.

Didžioji dauguma Danutės užsakytų ir parsigabentų skulptūrų šiandien išrikiuotos senosiose Paukštakių kapinaitėse. Kada tiksliai jos ten parkeliavo (jau iš jos namų kiemo?), kuri iš jų buvo pirmoji, sunku pasakyti. Tačiau šiandien šalia senų, jau sutrūnijusių ir išsivarčiusių medinių kryžių švieste šviečia apie dvi dešimtys natūralaus dydžio įspūdingų betoninių figūrų. Šventieji, angelai, tautiniais rūbais pasirėdžiusių lietuvaičių pora, Kristaus gimimo prakartėlės ”herojai“ ir šventąją sceną tyliai stebintys užklydę piemenys su gyvulėliais. Dar šalia – jaukiai, kaip savo kieme, ant suoliuko įsitaisę Danutės tėveliai Pranas ir Domicelė Rimeikos.

Ji pati viską suvežė, sustatė, pati prižiūrėjo, gėlėmis puošė. Žinoma, su geranoriškų pagalbininkų pagalba. „Lurdą“ kapinaitėse sumūrijo Angelinos tėvelis Pranciškus Rimeika. Akmenis davė vietinis kalvis. Skulptūras iš Šaukėnų ne kartą vežė ir pastatyti jas padėjo Angelinos Stanienės vyras Antanas. „Prigalvoja ta Danutė visokių…“ – pabumbėdavęs kartais, bet nepiktai. Paukštakių kaimo moterys irgi visada noriai prisidėjo – tvarkė kapelius, puošė gėlėmis kryžius ir skulptūras. Ypatingai kapus ir dabar išpuošia gegužinėms, „majavoms“, ir susirenka ten giedoti. Beje, maldos grupelę, reguliariai susitinkančią maldai ne tik Paukštakiuose, bet ir Lieplaukės bažnyčioje, kažkada subūrė irgi Danutė. Nuoširdžiai ir atsakingai kapais dabar rūpinasi Paukštakių seniūnaitė Vaida Žlibinienė.

„Nežemiška kažkokia buvo Danutė“, – ne kartą užsiminė Angelina Stonienė. O gal apie tai kalbėjo ir Danutės draugė Polina, mūsų pokalbį jos trobelėje Paukštakiuose užbaigusi pasidalindama regėtu keistoku sapnu. Po Danutės mirties ji vis prašydavusi jos bent sapne pasirodyti, kad apie save ką pasakytų. Prie kapo visada to meldusi. O kartą ėmė ir susapnavo: Pareina ji su kibirais vandens gyvuliams ir mato į kalną parkopiančią Danutę. „Vo kamė bova, Danutele? – paklausė Polina. „Mėnulie…“