Apie vykusią gaspadinę Prancišką Alminienę (1894-1979)

Pūčkorių kaimo gyventojai Onai Justinai Valančauskienei (mergaut. Alminaitei, g. 1935 m.) pasisekė: jos dukros Bronė ir Genovaitė domisi giminės praeitimi, kiek galėdamos viską užfiksavo, surinko. Ypač pasidarbavo giminės istoriją užrašinėjanti Bronė Valančauskaitė-Valdžienė. Ji prisimena pačią pradžią: „Kai mirė tėvas, man po metų tarsi į galvą trenkė: pradėjau viską rinkti, užrašinėti. Vienu momentu sakau: „Viskas! Aš nenoriu tų nesąmonių!“ bet tiesiog mane kažkas stumia, kala per galvą ir viskas.“ Taip ir atsirado 5 tomai medžiagos. Pirmiausia apie praeitį gerai išklausinėjo savo mamos Onos Justinos. Savo užrašuose ji pasakoja: „Padėjo dažni susitikimai su mama, turinčia aštrų protą, turtingą žodyną. Jos nereikia įkalbinėti pasakoti, nereikia uždavinėti korespondentinių klausimų, užtenka tik užsiminti apie kokį įvykį ar daiktą ir mama tuoj prisimena praeitį, kaimyną, draugę, paprastą kaimo žmogų, nuotykį, džiaugsmus, išbandymus… Būta ir nebylių valandų bei ironiškų frazių: „Kokiū šėndėin torėt klausėmu?.. Kon da nuori?.. Pavargau šėndėin pasakuotė, ēk nomėi…“

Pasidalinsime Bronės Valdžienės surinktomis istorijomis, pradėdami nuo jos senelės Pranciškos Alminienės. Dėkingi turime būti ne tik Bronei, bet ir puikią atmintį ir iškalbą turinčiai jos mamai Onai Justinai.

 

Prosenelė Antanina

Justinos mamos Pranciškos Stanytės mama Antanina Mažrimaitė, pirmą kartą sėkmingai ištekėjusi už Baltramiejaus Stanio, susilaukia penkių vaikų, Pranciška – vyriausia. Jos tėvas turi du brolius: vieną, gyvenantį Jogauduose, ir kitą – Jazdaukiškiuose (ar Vilkuose). Jie dažni svečiai pas Baltramiejų. Vaikai dėdes vertina pagal vaikišką požiūrį: vienas skūpas, kitas dosnus, nes atveža barankų. Motina Antanina šaukia dukras: „Vakā, diedė atvažiava“, o šios iš tolo klausia: „Katras? A gerāsis, a prastāsis?“ Gerasis atveža vaišių ir dukterėčios mielai atbėga, o šykštaus dėdės vengia.

Deja, Antanina tampa našle ir su vaikais gyvena mažoje trobelėje, o kaimynas našlys Juozas Narmontas (1875–1953) mergina ją ir ragina už jo tekėti. Antanina spyriojasi, nesutinka. Gandai, kad Narmontas padega mažą Antaninos namelį, ar sutapimas, bet jos šeima dėl gaisro lieka be pastogės. Dėl susidariusių sunkių gyvenimo sąlygų Antanina ryžtasi tekėti už jaunesnio Juozo.

 

Piemenė

Į šeimą atėjęs patėvis vyriausią podukrą Prancišką nuo 6 metų verčia piemenauti. Ji žąsis gano Gegrėnuose pas dėdę, motinos brolį Mažrimą. Jai taip pat priskiriama atidarinėti gyvulių aptvaro vartus, prieš parginant karvių bandą. O tame aptvare laikomas aršus jautis, puldinėjantis žmones. Ji baiminasi jaučio, užkilnoti vartų kaskart eina su širdgėla.

Kartą, susitarusi su seserimis, Pranciškos motina aplanko brolį. Mergaitė, išvydusi motiną, baisiausiai verkia, cypia visa gerkle, kad vestųsi namo. Antaninos seserys sako: „Ne, Antaninēlė, īvarīsi vāka i lėgas.“ Tad motina, pagriebusi ją už rankos, tik taria: „Ēnau, galiesi dviestė badu.“ Pranciška atsako: „Kad ėr badu, bi tik nomėi.“

Didžiausia gaspadorių vertybė – žemė. Ūkis reiškia pragyvenimą, šeimos garbės, saugumo išlaikymą. Vadovauti samdomiems žmonėms reikia kantrybės ir sumanumo. Tad ūkininkų pasitaiko visokių charakterių. Štai pas labai piktą gaspadorių auga vasarinė puošnioji eglė (kenis). Kartą bernas, tarnavęs ūkyje, įbaugintas šeimininko, įlipa į eglę ir ten slepiasi. Bijodamas išlipti gamtinių reikalų, sumano nusišlapinti medyje. Kitais metais eglė nesužaliuoja. Visi juokiasi, kad bernas nudžiovino puošniąją eglę.

Neturtingoje šeimoje auganti Pranciška vis dėlto neišvengia tarnystės. Piemenė (6–12 metų) keravoja (saugoja) vaikus pas kitą motinos brolį prie Jazdauskiškių. Kartą vaikai suminga, o drauge ir pati „auklė“. Ją pažadino tik šeimininko kirtis votegu (botagu) per subinę. Nevalia miegoti, reikia vaikus keravoti, nors jie ir miega.

Pranciškos tėviškėje nėra miškų, o būdama už auklę kartu su gaspadorių vaikais eina į šalia esančius miškus uogauti, grybauti. Pranciška pirmą kartą pamato voverę ir pasileidžia bėgti. O vaikai, dar neištardami r, jai šaukia: „Planė, Planė… dooolnė… voveleeelė…“

 

Pusmergė

Pranciška, būdama pusmerge (16–18 metų), tarnauja pas ūkininkus Kūbakiuose prie Žemaičių Kalvarijos. Gaspadinė išsirpusi, o gaspadorius kaip kibeklis, pati visko privalgiusi, o vyrui duonos griežinėlį tepaduoda.

Pranciška jau tada turi supratimą apie rasodną (burokų sėklų išmirkymą). Į skudurą subertos burokų, burokėlių sėklos apmerkiamos vandeniu. Kai sėkla išbrinksta, pasimato baltos besikalančių daigelių viršūnėlės. Pranciška pastebi, kad per dideli jau daigeliai, ir primena šeimininkei, kad laikas sėti.

Nepatinka, oi nepatinka gaspadinei, kad samdinė nurodinėja: „Vo to rupūžė (atseit, maža), kon če šneki! Mona mamūnelė tēp darė ėr aš tēp darīso.“

Kartą gaspadoriai išvažiavo į balių. Šeimininkus pavadavusi gaspadoriaus sesuo gavo kamaros raktus. O tai šveitė gėrybes visi, kas buvo namuose, o tai siuto, plėšėsi gaspadinė, grįžusi namo!

Gaspadoriai mergas, bernus samdo vieniems metams – nuo šv. Jurgio (balandžio 23 d.) iki Kalėdų. Jiems didesne dalimi mokama maistu ir išlaikymu. Kartais atseikėja grūdais, bulvėmis, linais. O už gerą metų tarnystę Kalėdoms įteikia dovanų: medžiagos, batų porą, pieno, pinigų.

Pranciška pas skirtingas ūkininkes išmoksta įvairių veiklų: geba mėsas su rasalu užpilti, kepti babkas, verpti, siūti, austi ir palengva su amžiumi bei įgyta patirtimi tampa tarnaite.

 

Gerą vardą užsitarnavusi samdinė

Pranciška užsitarnauja gerą vardą, todėl ūkininkai, ieškodami samdinių, mušasi dėl jos. O ši per tarnystės metus pažįsta ne tik tarnus, bet ir visus apylinkių ūkininkus.

Paskutiniais tarnystės metais Prancišką pasamdo Vladislovo Almino pusbrolis Kazimieras Alminas ir jo žmona Ona Alminienė, gyvenantys Getaučiuose.

Į naują šeimą Pranciška vyksta jau perpratusi gaspadorių norus. Bet vis tiek per trejus tarnavimo metus sunku įtikti įnoringiems šeimininkams.

Trys rytinės košės (dažniausiai pusmarškonės) kaskart verdamos atskirai: viena vaikams, antra – darbininkams į malūną ir trečia – gaspadoriams. Ir jos visos verdamos skirtingu laiku. Šeimininkui patinka tvirta košė, šeimininkei – minkštai išvirta. Ir taip kasryt susilaukia replikų iš švepluojančio gaspadoriaus bei greitakalbės gaspadinės:

„A velns gal jiestė ton kāp mīžals kuošė, vo taukā kāp kiesos.“

„Vo kas tā kuošē īr… geriausė kuošė.“

„No, šėndėin najiedosi būso par ton kėita kuošė.“

Pranciškai puikiai sekasi išvirti burokėlių sriubą. Jei gaspadinei sriuba per šalta, tai reikia virti iš naujo. Pranciškos kantrybė begalinė, bet ji subtiliai sugeba įkąsti atgal. Štai šeimininkai kasa bulves. Pietums neluptos bulvės ir ištirpintų lašinių taukai su spirgais. Apšaukia gaspadinė, kad mirkale tiek mažai spirgų: „Musiek, sujiedē“, – šaukia ant Pranciškos.

Tarnaitei priklauso ne tik virtuvėje sukinėtis, bet ir gyvulius tvarte apeiti, karves tris kartus per dieną melžti. Kiaules peni tol, kol nebepaeina ir tik kumščio dydžio ėdalo besuėda, tik tuomet pjauna. Bulviakasio darbymečiu tarnaitės ne tik maistą paruošia, bet ir laukuose dirba. Šeimininkė vis primygtinai reikalauja, kad Pranciška jos krežius į maišus išpilstytų. Toji darbo metu tyli. Gaspadinė supranta, kad įžeidė Prancišką dėl tų spirgų.

Kitą dieną šeimininkų dukra lieka namuose už tarnaitę, o Pranciška tyliai dirba laukuose. Sugrįžus į namus, į gaspadoriaus dukros pasakymą: „Ka tū kresnū mažā“, Pranciška suskumba pasakyti: „Sospruoga“ (suvalgė). Gaspadinė atsako: „Kas tau sakė, ka sojiedė… Aš ėr sakau: padēgė tėi lašinē“ (savotiškas atsiprašymas).

Visi ūkininkai samdiniams parūpina darbinę aprangą. Kartu ir tausoja, kad mažai nešiotų. Šaltą rudenį eidama linų skleisti Pranciška apsimauna kojines. Pamačiusi šeimininkė tik pašiepiančiai lepteli: „Pasiimk ėr patalus, ka tuoki dvasna esi.“

Ūkininkų Kazimiero ir Onos Alminų pareiga rūpintis senais tėvais. Senieji tėvai iš sūnaus Kazimiero gauna ordinariją, t. y. pensinį išlaikymą: skiria karvę, šieno, kiaulę ir jai nusišerti grūdų, bet turi patys rūpintis jų priežiūra.

Kai senoji nepajėgia pamelžti karvės, prašo samdinių, tokių kaip Pranciška: „Mergelės, pamėlžkėt karvė.“ Už tai atsilygina kietu sūriu.

Apie tokius darbus sužino marti Ona ir mergoms uždraudžia senajai padėti. Šios įsigudrina šeimininkus apgauti: viena po kitos keliasi anksčiau ir senolei padeda pamelžti karvę.

Tačiau ne iš kelmo spirta ir užsispyrusi marti suseka tarnaites ir neleidžia uošvienei pagelbėti: „Je dā ēsėt mėlžtė karvės, atskaitīso ėš alguos.“

Kai senoji su marčia susibara, tarpusavyje viena kitą iškolioja. Uošvienė, kilusi iš Lenkimų, marčiai sako „korškurvė“, o marti atrėžia uošvienei: „maskoulkurvė“.

Tarnaitės po rudens darbų, likus 2 savaitėm iki Kalėdų, išleidžiamos atostogų ir kaip kalėdinę dovaną gauna paviržį – maisto, drabužių, ką šeimininkė sugalvoja.

Paskutinį kartą Kazimiero Almino žmona Pranciškai įdeda didesnį paviržį, tikėdamasi, kad dar pasiliks pas juos. Bet Pranciška kalba: „Gers maists, aprėdā, bat jau gaspadėnės kakarėnė… atsibuoda šeimininkės priekaištā: „Jezus-mārija, kon tėn darbavoties tėik ėlga… pernā daugiau mergelės padarė.“ Arba bernams: „A jūs vaguo goliejuot, ka tėik ėlgā ariet… pernā metās vaikis daugiau soardava.“

Piktas Pranciškos patėvis Juozas Narmontas (1875–1953), išvaręs pas ūkininkus, nepriima podukrų atostogauti, o tuo labiau gyventi. Prie blaivaus dar įsiprašo, o girtas išvaiko. Visos podukros, kuri į daržinę, kuri į kūtės pastogę išsislapsto.

O ryte patėvis juokiasi, kad „Eliūnės (Elenos) kuojės ištīsusės, ėlgas, pro pastuogė ėšlīndosės“. Piktas jis ir žmonai Antaninai. Kai išvažiuoja į kelionę, žmona privalo laukti sugrįžtančio, o grįžusiam nukinkyti arklį. Sykį ši nesulaukusi užsnūsta, ir jis raitas įjoja į trobą.

Moralinės dilemos, piniginiai sunkumai Prancišką moko prisitaikyti prie gyvenimo iššūkių. Keliai keleliai nuveda į naują šeimą.

 

Nuo samdinės iki gaspadinės

Prancišką pasamdo Liepkalnio ūkininkai Vladislovas Alminas (1880–1949) su žmona Anastazija Vasiliauskaite-Alminiene. Ji mato jų gyvenimą: lėbaujantį šeimininką, aikštingą ir sielvartaujančią jo žmoną. Senka šios nervai, senka kantrybė ir sveikata. Anastaziją ištinka ankstyva mirtis.

Vladislovo dukra Justina: „Pėrmuoji tieva pati Anastazija labā pīka, zlastijuos dėl tieva naištikimībės, liebavėma. Iš tuo ana gāla gāva. Geruos dūšės buvo tievs, bat nasuvaldė sava oudeguos ėr šnapšės.“

Vladislovo po pirmos žmonos mirties priima sprendimą parvesti į moteris tarnaitę, kuri palaikytų ūkio reikalus, suteiktų saugumą jo vaikams. Vladislovas ima merginti dorą, tvarkingą, darbščią tarnaitę Prancišką. O jai, 16 metų slūžijusiai gaspadoriams, atsibosta blaškymasis pas svetimus ir ji pasirenka į vyrus 14 metų vyresnį šeimininką Vladislovą Alminą.

Pranciška su Vladislovu be santuokos saitų susilaukia Zuzanos (1920–2006) ir tampa merga su vaiku – benkartu. Supykusi motina Antanina dukters nelanko. Pas Stanislovą ir Mariją Abelkius Pranciška susitinka su savo motina, kuri patylom motiniškai sako: „Paruodīk ton bėnkarta.“

Vladislovas, vis kartojantis, kad antrą kartą lenciūgo ant kaklo neužsidės, kartą nuvažiuoja pas Pranciškos patėvį Juozą Narmontą ir taria: „Papūni, nuvežk i Platelius šliūbou.“

1928 m. Pranciška ir Vladislovas priima šliūbo sakramentą Platelių bažnyčioje, kai jų dukrai Zosei, kuriai tėvas nesuteikia Alminų pavardės, jau sukanka aštuoneri metai.

Vedybinis gyvenimas tik popieriuose, o tikrasis vingiuoja nusistovėjusia vaga. Vladislovo Almino sūnus iš pirmos santuokos Vladislovas Prancišką vadina pamote, o ir geros akies neturi. Kitas sūnus Kazimieras ir net jo vaikai Prancišką vadina sene-mama.

Pranciška nėščia, bet priešlaikinio gimdymo metu (7 mėnesių) gimsta negyvas berniukas.

Penktas Pranciškos nėštumas – tai komplikuotas dvynukių gimdymas. Pirma mergaitė gimsta negyva. Namiškiai, matydami, kad atbulinis kūdikio gimimas komplikuotas, antrai iš Sedos daktarą veža arkliniu vežimu (apie 30 km į vieną pusę).

Ona Justina (1935.05.30) išgelbėta, bet gimsta silpnutė.  Artimieji prašo gležną, bejėgę mergaitę pakrikštyti. Už pribuvėją buvusi moteris turi teisę krikštyti naujagimius, tik ji gali suteikti Jono arba Onos vardus, jokiu būdu ne kitus. Pribuvėja pašlaksto šventintu vandeniu ir taip suteikia Onos vardą. Pranciška po gimdymo ilgą laiką karščiuoja. Ją vargina 40 laipsnių temperatūra, silpstanti sveikata. Ūkiui vadovauti pavedama 15-metei dukrai Zuzanai.

 

„Ėr pri tonciaus, ėr pri rožončiaus“

Pranciškai tamsūs žiemos vakarai neprailgsta, nes darbas veja darbą: siūlai, verpalai… O elektros nėra, šviesos šaltinis – vaikų rankose laikomos degančios skalelės. Gelbėja rankų darbo žvakė – išskaptuotas batvinio vidus, kur įpilami avitaukiai, o knatas iš lininių siūlų.

Pranciška išmano siuvimo amatą. Apsiženijusi ir tapusi gaspadine privalo aprūpinti samdinius drabužiais. Iš pakulinių, antrarūšių audinių rankomis siuva drabužius.

Pranciška turi puošnią, kriaučkos Justinos Alminienės pasiūtą suknelę. Ji rudos spalvos su baltu „lezgeliu“. Su ta suknele dalyvauja visose šventėse, eina į bažnyčią. Jos laikais nėra mados keistis drabužiais.

Pranciška, kaip tikinti moteris, sekmadieniais eina į bažnyčią. Ji kartodavo, kad kunigai tokie patys žmonės, mirtingi ir nuodėmingi. Martyno (lapkričio 11 d.) atlaidai Gegrėnų bažnyčioje švenčiami iškilmingai. Ta proga Pranciškos namuose pjaunamos avys, vaišinami atvykę svečiai – jos seserų šeimos. Bet dažnai būna, kad po nuoširdžių maldų bažnyčioje Pranciška namuose randa geriančius ir uliavuojančius vyro sėbrus. Tada ima bambėti, priekaištauti dėl tokios betvarkės. Tada Vladislovas priekaištauja: „Kon tik bovā bažnyčiuo, vo jau viel nusidedi…“

 

Našlės gyvenimas sovietmečiu

Po Vladislovo Almino mirties vadovavimą  ūkio reikalams perima Pranciškos posūnis Justinas Alminas. Eina pokario metai ir jis kursto Prancišką „nerašytis“ į kolūkį. Pranciška, bijodama išvežimo ir valdiškos priespaudos, „išbėga“ su vaikais iš savo „gyvenimo“ (savo sodybos) į Gadeikių namus (maždaug 300 metrų, už kalvelės). Gadeikių šeima ištremta į Sibirą, todėl ten laisvas gyvenimas.

Po kiek laiko ji grįžta į savo namus. Ūkis jau nacionalizuotas, namų įteisinimui gauna  kolūkio pažymą, kad kolūkis atsisako šio – jau tapusio valdišku – namo. Kolūkio pirmininkas tik pasako: „Ko tu nori, gyveni ir gyvenk.“ Valdžia 1970 metais įveda elektrą. Ir Pranciška gyvena ir dirba savo naudai. Sulaukusi atitinkamo amžiaus tampa pensininke, kas mėnesį gauna 12 rublių pensiją. Nedideli pinigai, bet užkerta kelią į skurdą ir ji nesiguodžia dėl menko atlygio už tarnautą laiką kolūkio laukuose. Savo darže užsiaugina daržovių, išsilaiko karvę. Kai kurių produktų nusiperka parduotuvėje. Nors kartais pasiguodžia, kad  maisto skonis pasikeitęs. Pranciška: „Bova tuoks Širvinskis, uns parnešdava sėlkės ėš pat Švėntuosės. Bat dabā nabie tokiuos sėlkės kāp Širvinskė“.

Apie senatvę ir mirtį Pranciška kalba ramiai ir išmintingai. Ji sakė: „Ba lėguos nanomėrsi“. Vaikystėje, tarnaujant pas motinos brolį Mažrimą, susirgo gripu ir prisidėjo „vondens žala“ (tikėtina, kad tai gripo komplikacija, susijusi su inkstais arba sąnariuose besikaupiantis šlapalas, kitaip podagra). Jai tada davė gerti karčiųjų pipirų. Nuo keturiasdešimties metų jau be dantų. Kamuoja sąnarių ligos. Kartą nuvirsta, susilaužo šonkaulius, dar prisideda plaučių uždegimas. Baisiausiai bijo važiuoti į ligoninę. Sako:  „Nomėrso, je lėguoninie atsėdorso.“ Bet greitosios pagalbos seselė tikina, kad numirs, jei nevažiuos. Pranciška, ligoninėje pasveikusi, gyvena dar kelerius metus. Paskutiniais metais atsikrausto pas dukros Stasės šeimą, gyvenančią Valančauskų ūkyje, palikdama visus Liepkalnio trobesius dukrai Stasei. Ši namą nugriauna malkoms, o klėtį perstato Valančauskų sodyboje. Pajėgi Pranciška pradžioje pavaikščioja, dukrai padeda  sūrius lieti, stotkus plauti, namus apgerbti. Vėliau jėgos silpsta, kojos pinasi, dažniau praranda pusiausvyrą.

Kartą namuose apsibridusi per rakandus nugriūva ir nuo to laiko nesikelia iš lovos.  Stasė paskendusi ūkio darbuose, o ir nemėgėja virti šilto viralo. Kitame namo gale gyvenusi kita dukra  Justina jai atneša sriubos, kurią ši pasigardžiuodama suvalgo. Justinos apsilankymai sesei Stasei labai nepatinka ir mamai Pranciškai primeta: „ Je tēp gera, pajimsu ėr ėšmesu, tuolėi neštė nareikiės.“  Anūkė Aldona prisimena: „ Babūnę pradžioje dar prikeldavome iš lovos, apie apvalų stalą, stovintį virtuvėje, apvesdavome. Gera baba buvo – kai kartą mama neišleido į šokius, nedavė pinigų, tai babūnė ištraukė iš po pagalvės kapeikų.“ Pranciška miršta viso proto 1979 m. gegužės mėnesį, žydint tulpėms, per anūkės Genovaitės Stravinskaitės vestuves. Kai Genovaitė atėjo  kviesti į vestuves, Pranciška sakė: „Atēso i tava veselė jouda soknėėr naaplėnkso  tapalīnės“ (tada kapuose augo daug topolių)…

 

Etnografiniai užrašai (Justina Ona Alimaitė prisimena mamos sugebėjimus)

Higiena

„Mama Pranciška buvo švari moteris. Tais laikais patys namuose pasidarydavo muilą. Ne pamislijęs virsi, o tada, kai pjaunami gyvuliai. Tai kaulus sumeta į puodą, užberia muiline druska. Turi nutaisyti, kiek užberti. Kartais nepavyksta nutaisyti kiekio – tai išeina juodas, bet macnus. O geras tada, kai virs virs ir suputuos. Išpilsto į stotkelius ir užšaldo.

Dar daromas pelenų muilas. Surenkami lapuočių (ne eglių) medžių pelenai, nutvilkoma karštu vandeniu, palaikoma per naktį. Kai jau nusistovi, tai kaip auksas – minkštas, slidus. Galima visus vystyklus, paklodes šutinti, o jau baltumas neapsakomas.

Patys eidavom maudytis pas Mortą Alminienę, Petreikius, kurie turi pirtis. Susiediškai įsiprašom ar pakviečia patys į pirtį. Nebuvo mados atsilyginti. Susiedas susiedui padėdavo tiek darbuose, tiek prie stalo.“

 

Lašeliai, tepalai, tinktūros

Pranciška domisi žolelių vaistinėmis savybėmis. Gydėsi savadarbiais tepalais, arbatomis, tinktūromis, nes medicina sunkiai pasiekiama.

Geriausias būdas „medikamentų“ gamybos procesams plisti liaudyje – „iš lūpų į lūpas“. O smalsi Pranciška gaudo kiekvieną naujieną ir taiko šeimos sveikatai palaikyti. Kas ką pasako, iš to ir mokosi.

Jaunų liepų šakelių žieves suvirina ir gaunasi kaip kisielius. Pripila pieno ir duoda veršeliams nuo viduriavimo. Pamatę kaimynai giria: „Proncėška gera gaspadinė īr, so lėipu žėiviėm veršius paaugėn.“

Tepalų nuo rožės ir kitokių išorinių kūno bėrimų išmoksta daryti iš Mikienės, gyvenančios Gegrėnuose. Dukrų atmintyje išlieka, kad mama tepalus, tinktūras darė akuratnai, su atsidavimu, nustatytomis proporcijomis. Justina prisimena: „Deda spygliuočių sakų, kanapių (vyriškųjų, kur nežydi), pleiskanų (kanapių žiedų). Mama kažkokiu būdu sugebėjo parinkti žoleles nuo „vandens žalos“. Ji teigė, kad „vandens žala“ nėra mirtina liga, bet jei įbrinksta į kaulus, tai jau blogai (tikėtina, kad kalba eina apie podagrą, šlapimo rūgšties padidėjimą ir jų kristalų nusėdimą sąnariuose).

Parples (pagal Justinai parodytą nuotrauką tai – kurkliai, mūsų amžiaus daržo priešai) – vabalus, kuriuos rasdavo durpes kasant, surenka, užpila degtine, geria kaip vaistus nuo kosėjimo.

Vuoželė (alijošiaus) sultys su medumi tinka nuo skrandžio ligų, vidinėms žaizdoms. Saulės ašaros žolė – nuo kvėpavimo ligų, asē (šiurkštusis asiūklis) – nuo uždegimų.“

Prisiminimais dalijasi Vinco Almino žmona:

„Vyko vestuvės kažkurio iš Alminų. Man taip skaudėjo pilvą, kad susirietusi nieko nenorėjau. Pranciška kažkokią žolelę iš pievos nuskynė, suvirino. Pakako išgerti stiklinę ir momentaliai viskas praėjo, man taip atlėgo, kad net užmiršau paklausti, kas tai per stebuklinga žolelė buvo.“

Pranciškai būna atvejų, kai neišsiverčia be kitų pagalbos. Štai vaikams susirgus, ji kreipiasi į buvusį gaspadorių Kazimierą Alminą, vyro pusbrolį, kad duotų medaus. Jis laikė bites.

Jis pasakė: „Pranciškienēlė, natoru…… nu, bat nagaliu sakīt, ka ėr natoru, bat nanuoru prajimtė pouda.“

Pranciška ir „masažų specialistė“. Justina: „Mums su Stase, kartu gyvenusiems brolio Vladislovo vaikams darydavo masažus. Ryte atsikeliam ir kakle kaip žirnių juosta susidariusi“, – rodo, braukdama pirštu nuo užausio per kaklą iki raktikaulio.

„Mama Pranciška paima muilo, trina per tuos žirnius, o paskui paima su viena ranka už smakro, kita už pakaušio ir kilnoja. Liepia nejudinti galvos. Tokias procedūras kartoja kelias dienas ar net visą savaitę. Taip ir pranyksta visi tie žirniai kakle.“

 

Apie mėnesines ir kontracepciją

Pranciškos tarnystės metais triusikų (kelnaičių) nėra, juos netgi gėda nešioti. O vaikinai erzindami pareiškia: „Ēsem merguom par kelnės.“ Pranciška, bijodama vaikinų patikrinimo, pakiša apatinius po kazilu.

Menstruacijų metu kraujingas išskyras nusibraukia per sijonus ar į marškinius ir viskas. Tas kraujas išdžiūsta ir vaikštai kaip su blieka (skarda).

Nėštumo planavimas visiškas tabu. Apsaugos priemonės neįmanomos, nes nuodėmė keravotis (saugotis) nėštumo.

Kiek nėštumų, tiek ir gimdymų – ir menstruacijų problema išspręsta. Moterų vaisingumas  vertinamas kaip naujos darbo jėgos, šeimos tęstinumo garantas, indėlis į bendruomenės augimą. Už tai jos gerbiamos kaip stiprios, vertingos visuomenės narės. Pripažinimas viena, bet jos priklausomos nuo vyrų ir sūnų – ne tik augina vaikus, bet ir darbus nudirba.

 

Pranciška – gamtos vaikas,

augaluose mato naudą ir grožį, domisi ir labai garbina gėles. Prisirinkusi sėklelių, sodina gėlių darželyje, kuris prie namo, aptvertas tvorele.

Rūtos, stronče (astros), žieminės astros, karkleliai (flioksai)…

Tarp trobos ir klėties, viduryje kiemo, augo ąžuolas. Jį nupjauna, nes senas, o Pranciška išskobusi supuvusį vidurį ir į jį pripylusi žemių pasodina nasturtas. Oi, koks didžiausias krūmas, visas kelmas pilnas nutįsusių žiedų. Ne trąšos čia svarbiausia, o supratimas, ko reikia augalams.

Pranciška pasakojusi, kaip patyrė saulės užtemimą, kaip kokią pasaulio pabaigą. Nežinomybės baimė užklumpa einant drabužių skalauti pas Sausdravą į upelį. Nematytas, neeilinis reiškinys išgąsdina: aplinkui viskas pažaliuoja, karvės baubia, mirtina tyla… Persigandusi bėga pas Mortą Alminienę, vyro brolio žmoną. Kai užtemimas praeina, nuslūgsta baimė, per kurią – nauja patirtis ir naujos žinios.

 

Virtuvės reikalai

Visiškai kas kita virtuvės darbai, su kuriais viskas aišku. Tai nuo mažens matoma ir daroma veikla. Maistas gerbiamas ir taupomas. Kas netelpa namuose, kaip bulvės, burokai, kasama į kapčius ar į dedama į rūsius.

Liepkalnyje po liepomis kasa iki 2 metrų gylio rūsį tarp diktų liepos medžio šaknų.

Pagrindiniai mitybos produktai – tai daržovės, mėsa ir pieno gaminiai. Šeimynai pusryčiams dažna grocės (iš miežių grūdų) košė, pietums bulvynė su mėsa, pavakariams sūris, vakarienei konkulynė su pienu.

Karvės pienas – baltymų, energijos šaltinis. Vasaros metu sukamas sviestas būna geltonos spalvos, tai pirkėjams liudijo riebumą. Žiemą, laikant „ant sauso pašaro“, sviestas baltas. Todėl Pranciška, norėdama parduoti sviestą kaip riebų, pila morkų sulčių.

Sūriai slegiami iš saldaus ir rūgštaus pieno. Džiovinimui gaminamas tik iš rūgštaus pieno, kad sudžiūvęs būtų trapus, lengviau atlaužiamas.

Ilgesniam daržovių išlaikymui sugalvotas raugimo procesas. Burokėlių raugimas: išvirtus burokėlius apipila vandeniu, įdeda druskos, lauro lapų, pipirų žirnelių ir raugina kelias paras. Vėliau iš tų sulčių padaromas rasalas, paskaninamas česnaku.

Prieššventiniai pasninkai privalomi.

Justina didžiuodamasi pasakoja apie mamos darbus:

Prieš užtrūkstant karvėms neša pieną į tokį mažą kubilėlį, vis užpila šviežio pieno ir raugina žiemai. O kai jau karvės „turės“ (apsiveršiuos), tai dar saldaus pieno užpils. Tas surūgęs pienas būdavo kartus nuo nusistovėjimo.

Pasninkui, kad būtų daugiau tos spirginės (sumaltų kanapių sėklų), buvo imama sumaltų grūdų miltų, kepinama, kol paruduos, dar pakepintų svogūnų prideda ir viską su kanapėm sutrina.

Mama eidavo silkės ar tai į Platelius, ar į Barstyčius ir visada prašydavo daugiau įpilti silkių rasalo, nes iš jo darydavo cibulynę… jau nebereikėdavo silkės galvos deginti.

Velykų šventiniam stalui mama, išlaikiusi kiaulės galvą, pateikdavo roledus (mėsos vyniotinius), kai išvirus išimami kaulai, mėsa sumalama, sukratoma į sūrmaišį, suslegiama ir supjaustoma riekelėmis.

O jau įdaryta su stačiom ausim visa kiaulės galva – tai stalo puošmena. Arba gaminama paprasčiausia šaltiena, tik karšta supilama į gražios formos indus, o išvertus iš jų, visi jais džiaugės susėdę prie stalo…

Pranciškos vaistų gamybos paslaptimis šeimos nariai  nesidomi. Todėl vaistažolių, tepalų galios, o ir visokie gydymo būdai, kartu su Pranciška nukeliauja Anapilin.

 

Parengė Vilma Mosteikienė