Kaip argentinietė Silvija atvyko į Lietuvą ieškoti šaknų ir rado artimuosius

2025 m. balandį į Plungės viešąją biblioteką užklydo argentinietė Silvija. Čia, bibliotekoje, per pirmąją jos kelionę į Lietuvą mes su ja ir susipažinome. Silvija atvyko ne turistinio smalsumo vedina, o ieškodama artimųjų ir atsakymų į klausimus, kuriuos jos močiutė Magdalena Norvydaitė-Svaravičienė iki pat savo mirties 2000 m. nešiojosi paslaptyje. Kodėl Magdalena viena išvyko į Argentiną ir paliko Lietuvoje vyrą Antaną bei dukrą Ievą? Šito Silvija taip ir neišgirdo, nes močiutė savo kelionės aplinkybių jai nepaaiškino. Po metų, 2026 m. rugpjūtį, Silvija sugrįžo, šįkart jau susitikti su artimaisiais.

Skaityti išmokusi pati
Magdalena Norvydaitė gimė 1896 m. gruodžio 25 d. Alksnių kaime, bajorų Ignoto Norvydo ir Eleonoros Griciūtės Norvydienės šeimoje. Mergaitėms šeimoje buvo nubrėžtos griežtos ribos: tėvas sakė, kad dukros skaityti negali. Tuomet manyta, kad raštingi gali būti kilmingi vyrai, o moterims, kurios vis tiek neperims titulų, skaityti nėra ko, taigi Magdalena skaityti ir rašyti išmoko pati.
1917 m. liepos 24 d. Plungės bažnyčioje ji susituokė su Antanu Svaravičiumi. Jie buvo kaimynai, abu gyvenę Pakeruose. 1918 m. rugsėjo 8 d. jiems gimė dukra Ieva Svaravičiūtė. Pakeruose Svaravičiai buvo labai gerbiama, autoritetinga ir įtakinga šeima. Antanas buvo neeilinis žmogus: nei rūkė, nei gėrė, buvo pažįstamas su Vydūnu. Į bažnyčią jis neidavo, nes vaikystėje močiutė versdavo jį eiti keliais aplink bažnyčią. Savo dukrą Ievą jis vežė parodyti Vydūnui, kaip pavyzdį, kad vaikas gali gyventi nevalgydamas mėsos. Ir..
… 1930 m. Magdalena išvyko į Argentiną. Viena.

Kodėl ji išvyko?
Apie Magdalenos išvykimą giminėje kalbėta visaip. Vieni ją kaltino: išvažiavo, paliko šeimą, vargšą vyrą Antaną su dukra ant rankų, o ūkis liko „ant jo galvos“. Tačiau labai greitai Antanas sukūrė naują šeimą su Jadvyga Lenkauskaite: 1930 m., tais pačiais metais, kai Magdalena išvyko, jiems gimė sūnus Skaistuolis. Magdalenos išvykimui nepritarė ir vyresnė sesuo Domicelė Norvydaitė-Petreikienė (1889–1981), labai pamaldi moteris, tikėjusi, kad kas susituokė, susituokė visam gyvenimui ir sutuoktinio palikti negalima.
Pati Ieva Svaravičiūtė, būdama jau suaugusi, savo šeimai pasakojo dvi skirtingas istorijas. Pagal vieną, Magdalena susirgo ir išvyko gydytis į užsienį. Pagal kitą, Ievos tėvas Antanas turėjo kitą moterį. Antano ir Jadvygos vaikai gimė Grūstės kaime: Skaistuolis 1930 m., Algis 1932 m., Aldona 1934 m. ir Vytautas 1936 m. Magdalena išvyko tais pačiais metais, kai gimė pirmasis jų sūnus, tad galima spėti, kad šie įvykiai buvo susiję. Gal Magdalena sužinojo apie kitą moterį ir nebegalėjo likti, o gal išvykimas Antanui tiesiog paliko laisvas rankas. Tai tik prielaida: kodėl Magdalena išvyko, iš tikrųjų nežinome, ir kažin ar besužinosime.

Laiškai per vandenyną
Apie paliktą dukrą Magdalena kalbėjo mažai, tačiau ryšio su ja nenutraukė. Laiškai, rasti tik jai mirus, rodo, kad abi dar kelerius metus susirašinėjo ir tikėjosi vėl susitikti. Iš Silvijos atrastų laiškų matyti, kaip stipriai jos močiutė Magdalena mylėjo dukrą Ievą. Rankraštis vietomis sunkiai įskaitomas, todėl cituojamos tik aiškiausios vietos.
Vienas laiškas parašytas Buenos Airėse 1931 m. sausio 3 d. Magdalena jame sako, kad nuo išvykimo praėjo jau metai, ir tarsi klausia: „kumet leis jai grįžti ir ar ji beturint kur ir pas ką nežinanti“. Atrodo, kad išvažiavo ji ketindama sugrįžti. Ją slegia nežinia apie dukrą: kur ji, ar namuose, ar mokosi, niekas nepranešė. Ir ji patvirtina: „Jei aš Tavo motina, tai Tu esi mano vaikutė, ir niekas to negali užginčyti.“ Net jei dukra jai metų metus nerašytų, žadėjo Magdalena, ji jos nepamiršianti ir neatsisakysianti.
Kitas laiškas yra Ievos, parašytas Sedoje 1933 m. gegužės 6 d. Jis prasideda žodžiais „Prieš trejus metus mudvi atsisveikinom“. Taigi Magdalena išvyko apie 1930 m., o Ieva, gimusi 1918 m., tada buvo maždaug dvylikos. Ji dėkoja už atsiųstas dovanas, kurias jai atvežė p. Degutienė. Tarp tų dovanų greičiausiai buvo auksinis žiedas, kurį šioje istorijoje dar paminėsime.
Tame pačiame laiške Ieva užsimena ir apie naują tėvo šeimą: abejoja, ar mama galėtų gyventi su Antanu kaip anksčiau, nes jų namuose jau auga ir antras vaikelis. Tai, atrodo, sutampa su Antano ir Jadvygos vaikų gimimo metais: Skaistuolis gimė 1930 m., Algis 1932 m. Taigi pasakojimai apie Antano naująją šeimą laiške randa patvirtinimą.
Ieva svarsto, ar verta vykti. Jai gaila palikti tėvelį, „gaila Tėvynės Lietuvos, gaila jos kalbos, dainelių“, tos vietelės, kurioje gimė. Bet laišką ji baigia viltimi: „tvirtai tikiu, kad mudvi pasimatysim“. Tačiau Magdalena su Ieva daugiau nebesusitiko.

Archyvų atsakymai
Tik praėjus laikui po močiutės mirties Silvija ryžosi ieškoti atsakymų. Gyvendama Kanadoje (Vankuveryje), 2025 m. vasario 17 d. ji parašė Lietuvos valstybės istorijos archyvui ir paprašė surasti Magdalenos gimimo ir santuokos metrikas.
Archyvo atstovai atsakė, kad Magdalenos Norvydaitės gimimas įrašytas Plungės Romos katalikų bažnyčios gimimų metrikų knygoje. Silvija gavo ir tos pačios bažnyčios 1917 m. santuokos išrašą, kuriame nurodyta Magdalenos santuoka su Antanu Svaravičiumi. Pažyma datuota 2025 m. kovo 12 d., ją parengė Lietuvos valstybės istorijos archyvo darbuotojai.
Šie dokumentai tapo pirmąja atrama Silvijai: paieškas reikėjo pradėti Plungėje.

Kelionė į Plungę ir laiškas ant kapo
Prieš pradėdama paieškas socialiniuose tinkluose, Silvija 2025 m. balandį apsilankė Plungėje ir aplankė bažnyčią, kurioje Magdalena su Antanu susituokė. Per pirmąją kelionę atsakymų daug neatrado: Gintaras Ramonas padėjo jai sužinoti, kur Grūstės kapinėse yra Antano Svaravičiaus kapas, nors pačiai jo aplankyti nepavyko. Ši kapavietė ir tapo lemtinga vieta tolimesniam istorijos vystymuisi. Grįžusi iš kelionės, Silvija atsakymų ėmė ieškoti socialiniuose tinkluose.
Ji parašė įrašą Facebook socialiniame tinkle, kurį patalpino grupėje, skirtoje Lietuvos istorijos mylėtojams. Įraše papasakojo močiutės Magdalenos istoriją, pridėjo Ievos nuotrauką ir archyvo išrašą apie Magdalenos santuoką su Antanu Svaravičiumi ir paprašė bet kokios informacijos, susijusios su Ieva Svaravičiūte ir jos artimaisiais. Rašė, kad Magdalena išgyveno iki 103 metų, bet niekada nekalbėjo apie savo išvykimo priežastis. Silvija klausė, ar kas nors žino, kur gyveno ir kur galėjo būti palaidota Ieva. Tikslios jos gimimo datos ji nežinojo, tik spėjo, kad Ieva gimė 1917–1920 m., o jos pavardė galėjo būti rašoma Narvidaitė arba Svaravičiūtė. Į Silvijos prašymą atsiliepė ponia Jurgita, kuri parašė žinanti, kur palaidotas Antanas Svaravičius. P. Jurgita sutiko laišką Silvijos vardu palikti prie Antano kapo. Laiškas kapinėse išgulėjo keletą mėnesių, kol jį rado Antano Svaravičiaus anūkės draugė, taip pat kilusi iš Grūstės kaimo ir šiek tiek žinojusi šeimos istoriją. Ji ir perdavė Magdalenos dukters Ievos artimiesiems rastą laišką.
Magdalenos dukra Ieva 1939 m. Vilniuje ištekėjo ir susilaukė dviejų sūnų, Ramojaus ir Aleksandro Čyžų. O po daugelio metų jos anūkė, taip pat Ieva (nuo šiol ją vadinasime Ieva jaunąja), vieną rytą parašė žinutę Silvijai. Taip beveik po šimto metų Magdalenos ir Ievos artimieji sužinojo vieni apie kitus.
Su Ievos sūnumis Ramojumi ir Aleksandru Silvija susipažino 2026 m. rugpjūtį, antrą kartą atvykusi į Lietuvą, šįkart jau tam, kad susitiktų su giminaičiais, kuriuos atrasti padėjo žinutė Facebook socialiniame tinkle ir laiškas, paliktas ant kapo. Ievos sūnūs papasakojo apie savo mamą ir patikslino, kad Ieva Svaravičiūtė gimė 1918 m. rugsėjo 8 d.

Žiedo istorija
Kiek aukščiau užsiminėme apie žiedą. Jis buvo paskutinė Magdalenos dovana dukrai Ievai. Ievai jaunajai įstrigo, kaip močiutė pasakojo, kad Magdalena tą žiedą jai siuntė iš Vokietijos, nors labiausiai tikėtina, kad žiedą ji vis dėlto siuntė iš Argentinos.
Žiedą prieš mirtį bobutė Ieva (aut. past. Svaravičiūtė) perdavė Ievai jaunajai. Ieva Svaravičiūtė labai troško dukters, bet užaugino du sūnus, pirmi du anūkai taip pat buvo berniukai. Ieva jaunoji buvo pirmoji anūkė mergaitė, todėl žiedas atiteko jai. Bobutė Ieva mirė 1994 m., sulaukusi 75 metų, Magdalena – 2000 m.
Tą žiedą Ieva jaunoji pradėjo dėvėti maždaug prieš metus. Panašiu metu, kai Silvija kaip tik buvo Lietuvoje, Ieva jaunoji pajuto, kad žiedą reikia užsidėti. Kalbėdama su kolegėmis ji tada užsiminė žinanti, kad turi artimųjų Argentinoje, nes prisiminė bobutės pasakojimus. 2025 m. balandį stiprias emocijas juto ir Silvija, būdama Plungėje. Atrodo, abi anūkes, Magdalenos ir jos dukters, suvedė senelės, būdamos aukštybėse. Šeimoje pajuokauta, kad kas antroje kartoje gimusios mergaitės galėtų būti pavadintos Ievomis.

Norvydų šaknys
Magdalenos šaknys užfiksuotos bajorų genealogijoje. Norvydų šeimos genealoginėje lentelėje (herbas „Topor“, dar vadinamas „Kirviu“; šaltiniai: Lietuvos valstybės istorijos archyvas ir lenkų bajorų herbynas Rodzina, herbarz szlachty Polskiej, t. XII) giminė atsekama nuo Motiejaus Norvydo per keletą kartų iki Vincento Norvydo (apie 1805–1892) ir jo žmonos Petronėlės Vitkevičiūtės (apie 1817–1887). Jų vaikai buvo Antanas, Jonas-Ignotas, Juozas, Petronėlė, Ignotas ir Veronika. Jonas-Ignotas (1843–1925) 1886 m. rugpjūčio 11 d. vedė Eleonorą (g. 1862), Jokūbo Gricaus ir Elžbietos Vaitkutės dukrą. Tai Magdalenos tėvai.
Trys iš šešių jų vaikų mirė mažamečiai: Veronika mirė 1894 m., Jurgis 1897 m., o Barbora, gimusi 1899 m. rugsėjo 27 d., gyveno vos dvylika dienų. Liko Augustinas (g. 1887), Domicelė (g. 1889) ir Magdalena (g. 1896). Herbe raudoname lauke pavaizduotas kirvis, kuris kartojasi ir virš karūnos.
Petronėlės vardas šioje giminėje kartojosi: taip vadinosi ir Magdalenos senelė, ir jos teta.

Šv. Petronėlė ant Norvydų kapo
Plungės senosiose kapinėse, pakilus pagrindiniu taku link Visų Šventųjų (Šv. Jono Krikštytojo) koplyčios, stovi šv. Petronėlės skulptūra. Ji pastatyta prie Magdalenos tėvų, Ignoto Norvydo (1843–1925) ir Eleonoros Norvydienės, kapo. Prie šio kapo atėjo ir Silvija su artimaisiais: čia ilsisi jos proseneliai.
Skulptūrą aprašė Skirmantė Smilingytė-Žeimienė straipsnyje „Plungės Petronėlė: vienos skulptūros refleksija“ (knygoje Žemaitija paženklintos asmenybės, Studia Samogitica 1, p. 252–283). Pasak jos, betoninė dažyta statula pastatyta XX a. viduryje, apie 1957 m., o jos autorius nežinomas. Manoma, kad ją užsakė Magdalenos sesuo Domicelė, ta pati, kuri kadaise kaltino Magdaleną už išvykimą. Domicelę taip pat ištiko skaudi netektis: 1941 m. birželio 23 d., pirmosiomis sovietų–vokiečių karo dienomis, buvo nužudyti jos duktė Adolfina ir žentas Antanas Bertuliai. Domicelė priglobė jų tris mažus vaikus ir užaugino iki pilnametystės. Vienas jų, Stasė Monkevičienė (g. 1940), vėliau prižiūrėjo kapą ir pasidalijo šeimos prisiminimais.
Kodėl pasirinkta būtent Petronėlė, tiksliai nežinoma. Straipsnio autorė svarsto, kad šis vardas Plungėje buvo vienas populiariausių, o XX a. ketvirtajame dešimtmetyje čia veikė ir kapucinų įkurta Ligonių apaštalavimo draugija, kurios globėja simboliškai laikyta šv. Petronėlė. Petronėlėmis vadinosi ir Magdalenos senelė bei teta.
Ši skulptūra yra išskirtinė. Autorės teigimu, tai vienintelė žinoma antkapinė šv. Petronėlės statula Lietuvoje. 1964 m. ją atrado dailininkas Antanas Gudaitis, kuris sukūrė keturių paveikslų ciklą „Trys Petronėlės“, 1988 m. skulptūrą fotografavo fotomenininkas Raimundas Urbonas. Skulptūra ne kartą perdažyta. Iš pradžių šalia stovėjo ir nužudytų Bertulių antkapinė skulptūra, todėl šis kapas saugo ir 1941-ųjų birželio aukų atmintį.

Bendra šeimos istorija
Į antrąją kelionę 2026 m. Silvija išvyko nežinodama, ar sutikusi giminaičius pajus ryšį. Dabar ji įsitikinusi, kad jie dar ne kartą pasimatys. Kodėl Magdalena išvyko, vienareikšmio atsakymo, ko gero, niekada ir nebus. Tačiau svarbiausia jau ne atsakymas, o tai, kad giminaičiai susitiko ir dabar gali drauge pasakoti ir kurti bendrą šeimos istoriją.

Parengė Uršulė Padagienė