Lapkričio 5-osios pavakarę Platelių kultūros centre netrūko šurmulio – gausus būrys žmonių susirinko susitikti su žurnaliste, televizijos laidų vedėja, prodiusere ir knygų autore Edita Mildažyte bei Sauliumi Pilinkumi. Proga ypatinga – Editos autobiografinės knygos „Pelynų medus. Mano istorija“ pristatymas.

Man, šio susitikimo moderatorei, buvo ir smagu, ir truputį neramu, tikras iššūkis…. Vis dėlto jaudulys atlėgo dar prieš renginį, kai Edita ir Saulius apsilankė Platelių bibliotekoje. Jų paprastumas, nuoširdumas ir šiltas bendravimas leido pasijusti taip, tarsi susitiktume ne pirmą kartą.

Vakaro metu Edita dalijosi spalvinga, nenuspėjama savo gyvenimo istorija – joje tilpo netikėti posūkiai, džiaugsmai, skaudūs išgyvenimai ir patirtys, kurios užgrūdina. Apie visa tai ji kalbėjo atvirai, nevengdama nei humoro, nei jautresnių temų. Pokalbį pagyvino Saulius – tikras „pipiras“, vis įsiterpiantis su komentarais ir papildantis Editos pasakojimus.
„Pelynų medus“– iškalbingas gyvenimo metaforos pavadinimas. Gyvenimas ne visuomet saldus: jame netrūksta kartumo, išbandymų ir pamokų. Tačiau galbūt svarbiausia – ne tai, ką gyvenimas mums pasiūlo, o kaip gebame tai priimti ir ką iš to sukuriame. Kartais net iš kartumo galima išmokti pasigaminti savąjį medų.
Pabaigai paklausiau Sauliaus: „Jūs laidoje „Daiktų istorijos“ tyrinėjate praeitį per daiktus. Jeigu reikėtų parinkti vieną simbolinį daiktą, kuris geriausiai atspindėtų jūsų ir Editos bendrą gyvenimą, kas tai būtų?“ Atsakymas nebuvo trumpas – Saulius paaiškino, kad vieno daikto neužtektų, nes Edita yra „viena didelė galaktika“. Šis palyginimas, rodos, labai taikliai apibūdino ir jos asmenybę, ir gyvenimo platumą.

Edita ragina klausyti širdies – „juk ji net smegenis aprūpina krauju”. Širdies klausymąsi ji siejo su intuicija, tuo vidiniu balsu, kurio prasmę kartais suprantame tik vėliau. Ji taip pat priminė, kad nereikėtų pernelyg sureikšminti kitų nuomonės ar įsivelti į kiekvieną ginčą. Kartais, pasak jos, kur kas prasmingiau tiesiog gerai nuskusti bulves, nei eikvoti laiką bandant visiems įtikti ar įrodyti savo tiesą.
O kalbėdama apie Žemaitiją, Edita prisipažino mėgstanti sugrįžti į mažesnius miestelius ir kaimus. Čia ji jaučiasi laukiama, mylima, sutinka nuoširdžius žmones ir jaučia ypatingą bendruomenių šilumą. Smagu buvo girdėti, kad ir Plateliuose ji pajuto tą jaukumą.