Joanos ir Jono Kaunų kieme, ramioje S. Daukanto gatvėje, stovi Mergelės Marijos koplytėlė. Pasiteiravus šeimininkų, Joana nuoširdžiai papasakoja koplytėlės istoriją.

„Babūnėlė Jonušienė Domicelė iš Purvaičių kaimo jau tą koplytėlę turėjo, šeima valdė 80 ha žemės, bet paliko sūnui ir anas išparceliavo. Mama mano Konstancija apsiženijo su tėvuku Lučinskiu Juozu, Žlibinuose tas turėjo trobelę. Mamalė buvo iš Purvaičių koplytėlę parsivežusi į Žlibinus, kai babūnėlė mirė. 7 metų palikau be tėvuko, po karo jį nužudė, paliko mamalė su 4 vaikais viena. Dirbo sunkiausiai. Paskiau vedvi gyvenov ilgai su mamale, kai seserys išsiženijo. Vargom, išvargom.

Visa patieka anai ta koplytėlė buvo. Trobelės kertėj buvo pasidariusi tokį altorėlį, ir koplytėlė ten stovėjo. Kur ką dirbusi, suklups, būdavo, Marijos pagalbos paprašys. Paliko ligoninėj negulėjusi, prie daktarų nėjusi. Nesirgo, išbuvo, mirė 86 m. Taip pat ir aš, einu 92-tus metus, nesu ligoninėj gulėjusi.
Ir mirdama, paskutinį rytą (ant mano rankų mirė), manęs prašė… Jovanėle vadino, aš esu Joana. „Jovanėle, – sakė, – neapleisk Marijos, kol būsi gyva.“ Parsivežėm į Plungę. Neleido daryti gražios koplyčios, paprasta anai turėjo būti Marija, be strajaus. „Dievas yra visur, mato viską, jokių iškilmių nereikia“, – sakė. Būtumėm pasistatę gražesnę, bet vykdėm mamos valią. Iš savo tėvų miško vyras nupjovė onžuolą. Iš onžuolinio medžio padirbta koplytėlė, sveikiausia.

Pati Marija iš medžio išdrožta, tebėra ta pati iš Purvaičių. Apiblukusi jau buvo, vežėm, kad nudažytų. Kol dirbino naują koplytėlę jai, įsinešiau į kambarį. Vainikas iš drotelės su žvaigždelėmis jau senas, jau reikėtų keisti. Bet kad mamalės pasakyta – nekišim nė piršto. Koks meistras Mariją padirbino, nežinau.
Ir dabar, kai šiltesnė, lauke vaikščiodama sustoju, sukalbu poterėlius arba kambary prie lango pasimeldžiu. Ir mano, ir vyro šeimos labai tikinčios. Iš pat mažens. Ir viena pati Kalnus pagiedu už mirusiuosius. Mūsų daktarai – Dievas ir Marija. Ir vaikam pasakiau, kad po mano mirties neišmestų, sūnus sakė, kad jau vietelę numatęs turi.
Savų vaikų neturėjom, pirmojo netekom… Taip susiklostė, kad vienos sesers mergelę, o kitos vaikelį nuo 5 mėnesėlių paauginom. Mūsų vaikai. Gerai dabar esava, esav aprūpinti viskuo.“
Ir apie mirtį Joana sakėsi pagalvojanti. Jai, nuoširdžiai tikinčiai, nebaisu. Tik gaila bus palikti tuos brangiausius žmones, tokius gerus, – artimuosius…

Perskaičiau Joanai purvaitiškio Igno Končiaus paliudijimą apie Jonušų sodybą, ir ji patvirtino, kad tai – apie jos bočius:
„Eidamas į šiaurę, kokį kilometrą turėtumei eiti per buvusias bendrąsias ganyklas, Didpieviais vadinamas, atsidurtumei „Tobolske“, pas Jonušą. Matyt, taip toli nuo sodybos, lygiai kaip Tobolsko gubernija Sibire, kad taip pavadino. Už Jonušo jau Šarkiai…“ (Ignas Končius. Mano eitasis kelias, I d.)

Parengė Vilma Mosteikienė